Pirmasis skaitinys (Joz 5, 9a. 10–12)

    Viešpats kalbėjo Jozuei: „Šiandien nustūmiau nuo jūsų Egipto gėdą“.
    Izraelitai stovyklavo Gilgale. Į mėnesio keturioliktosios dienos vakarą Jericho lygumoje jie šventė Paschą (Velykas). Dieną po Paschos jie valgė to krašto derliaus neraugintą duoną ir spirgintus grūdus.
    Tą dieną nustojo kristi mana, ir nuo tada izraelitai jos nebegavo. Jie mito iš derliaus, kurį tais metais išaugino Kanaano žemė.

Atliepiamoji psalmė (Ps 33, 2–7)

P. – Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras.

Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
mano burna šlovins jį nuolat.
Tuo mano siela didžiuojas.
Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. – P.

Su manimi visi šlovinkit Dievą,
aukštinkim Viešpaties vardą kaip vienas.
Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
ir išvaduoja mane iš baisybių. – P.

Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
nebeteks rausti iš gėdos.
Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
iš visų bėdų išvadavo. – P.

    Broliai!
    Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi žmones, nebeįskaito jiems nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoje mes einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus.
    Kristaus vardu mes maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų padarė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.

Posmelis prieš Evangeliją (Lk 15, 18)

Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau“.

    Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:
 „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
    Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
    Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
    Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi'...
    Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.
    Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su bloga draugija, tu bematant jam papjovei peniukšlį'.
    Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“

*************************************

!!! Visus skaitinius galima imti ir iš A metų.