Pirmasis skaitinys (Įst 26, 4–10)

    Mozė paskelbė visam Izraeliui:
   „Klausyk Izraeli! Kai gyvensi šalyje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau atiduoda kaip paveldėjimą, tu pridėsi pintinę pirmųjų visų lauko vaisių. Priėmęs iš tavo rankų pintinę, kunigas ją pastatys prie Viešpaties, tavo Dievo, altoriaus. O tu sukalbėsi Viešpaties savo Dievo akivaizdoje, išpažinimą:
   'Mano tėvas buvo klajoklis aramėjas. Jisai nukeliavo Egiptan, gyveno tenai kaip ateivis su maža šeimyna ir išaugo į didelę, stiprią ir skaitingą gentį.
   Egiptiečiai pradėjo mus engti, spausti – užkrovė mums sunkų lažą. Mes šaukėmės Viešpaties, savo tėvų Dievo. Viešpats išgirdo mūsų šauksmą ir išvydo mūsų vargą, sunkaus darbo naštą bei priespaudą. Jis išvedė mus iš Egipto savo tvirta ranka ir iškeltu žastu, įvarydamas siaubą stebuklingais ženklais. Jis atidavė mums šitą šalį – pienu ir medumi plūstančią žemę.
    Ir štai aš dabar atnešiau pirmavaisius žemės, kurią man atidavei, Viešpatie!' "

Atliepiamoji psalmė (Ps 90, 1–2. 10–15)

P. – Viešpatie, sielvarte su manim drauge būki.

Žmogau, kurį Aukščiausias globoja,
kuris gyveni Visagalio pavėsy,
Viešpačiui tarki: „O mano Dieve,
prieglobsti mano, tvirtove, tavim aš viliuosi“. – P.

Tau neatsitiks nieko pikto,
prie tavo namų neprisiartins jokia nelaimė,
nes angelams Dievas liepia
sergėt kiekvieną tavo gyvenimo žingsnį. – P.

Nešios jie tave ant rankų,
kad kartais kojos į akmenį neužsigautum.
Angis tu mindžiosi, žalčius, slibiną, liūtą. – P.

„Kad glaudžias žmogus prie manęs, tai jį išvaduoju,
aš apginu jį, kad jis mano vardą pažįsta.
Kai jis manęs šauksis, aš jį išklausysiu,
sielvarte su juo drauge būsiu,
išgelbėsiu jį ir jam garbę suteiksiu.“ – P.

    Broliai!
    Ką sako Raštas? – „Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje“, – tai reiškia mūsų skelbiamą tikėjimo žodį. Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą. Raštas juk sako: „Kiekvienas, kuris jį tiki, neliks sugėdintas“.
    Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turtingas visiems, kurie jo šaukiasi: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“.

Posmelis prieš Evangeliją (Mt 4, 4b)

Žmogus gyvas ne vien duona,
bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.

Evangelija (Lk 4, 1–13)

    Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo labai alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“
   Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą šių karalysčių valdžią ir didingumą; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“.
    O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“
    Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“.
   Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“
    Visiems gundymams pasibaigus, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko.