Pirmasis skaitinys (Iš 17, 8–13)

    Atėjus Amalekui stoti į mūšį su izraelitais Refidime, Mozė paliepė Jozuei:
    „Išsirink vyrų ir trauk į kovą prieš Amaleką! Rytoj, pasiėmęs Dievo lazdą, aš atsistosiu ant kalvos viršūnės“. Jozuė taip ir padarė, kaip Mozė jam liepė, ir stojo į mūšį su amalekiečiais. Tuo tarpu Mozė, Aaronas ir Huras užlipo ant kalvos viršūnės.
    Kol Mozė laikė rankas iškėlęs, viršų ėmė izraelitai; bet kai tik rankas jis nuleisdavo, persvarą įgydavo amalekiečiai. Kai Mozei rankos apsunko, jie ėmę akmenį parito prie Mozės, ir tas ant jo atsisėdo. Rankas jam palaikė Aaronas ir Huras – vienas iš dešinės, antras iš kairės – taip kad jo rankos buvo iškeltos, iki nusileido saulė. Šitaip Jozuė kalavijo ašmenimis nugalėjo Amaleką ir jo kariauną.

Atliepiamoji psalmė (Ps 120, 1–8)

P.  Te mums padeda Viešpats, dangaus ir žemės Kūrėjas.

Mano akys pakeltos į šventąjį kalną;
iš kurgi kitur ateis man pagalba?!
Mums padeda Viešpats,
dangaus ir žemės Kūrėjas. – P.

Neleis tavo kojai suklupti,
jisai, tavo Sargas, nesnaudžia.
Tikrai jis nesnaudžia, nemiega,
jisai Izraelį globoja. – P.

Tave Viešpats saugo,
tave Viešpats dengia,
šalia tavęs stovi.
Dieną nepažeis tavęs saulė,
naktį – mėnulis. – P.

Tave Viešpats gelbės nuo visokių nelaimių,
jis sergės tavo gyvybę.
Globos ir išeinant, ir grįžtant,
dabar ir per amžius. – P.

    Mylimasis!
    Pasilik prie to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, kurie gali tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisume, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.
    Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, vardan jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su visu kantrumu ir kaip išmanydamas.

Posmelis prieš evangeliją (Žyd 4, 12)

P.  Aleliuja. – Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas.
                     Jis teisia širdies sumanymus bei mintis. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 18, 1–8)

    Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių.
    Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: 'Apgink mane nuo skriaudiko!'
    Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: 'Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų'“.
    Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi  per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!
    Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“