Pirmasis skaitinys (2 Kar 5, 14–17)

    Naamanas nuėjo žemyn prie Jordano ir septynis kartus pasinėrė, kaip buvo jam liepęs Dievo žmogus Eliziejus. Tada jo kūnas pasveiko ir tapo kaip kūdikio kūnas: jis tapo švarus nuo raupsų.
    Po to Naamanas su visa palyda sugrįžo pas Dievo žmogų ir, stojęs prieš jį, išpažino: „Dabar tai žinau, kad visam pasauly nėra kito Dievo, tiktai Izraely. Priimk tad iš savo tarno padėkos dovaną!“
    Eliziejus atsakė: „Kaip gyvas Viešpats, kuriam patarnauju, aš nieko neimsiu!“ Ir nors Naamanas labai jį maldavo, tasai atsisakė priimti.
    Tuomet Naamanas prabilo: „Jei šito negali įvykti, tai leisk savo tarnui paimti tiek žemių, kiek gali panešti pora mulų; daugiau tavo tarnas jokiam kitam dievui nebeaukos deginamųjų ir skerdžiamųjų aukų, tiktai vienam Viešpačiui“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 97, 1–4)

P.  Savo išganymą Viešpats apreiškė pagonims.

Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
nuostabius darbus jis daro!
Jo dešinė visagalė,
jo šventoji ranka pergales skina. – P.

Savo išganymą Viešpats apreiškė,
jo teisingumas šviečia pagonims.
Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
Izraelio šeimai žadėtą. – P.

Ir mato visas pasaulis
išganingąjį Dievo veikimą.
Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
šūkaukit, džiūgaukit, grokit! – P.

    Mylimasis!
    Prisimink prikeltąjį iš numirusių Jėzų Kristų iš Dovydo giminės, kaip skelbiama mano Evangelijoje, dėl kurios man tenka kentėti, net būti surakintam, lyg piktadariui. Bet Dievo žodis nesurakinamas! Todėl aš visa pakenčiu dėl išrinktųjų, kad ir jie pasiektų išganymą Kristuje Jėzuje su amžinąja šlove.
    Štai tikras žodis: Jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime. Jei ištversime, su juo ir karaliausime. Jeigu mes jo išsižadėsime, ir jis mūsų išsižadės, bet jeigu mes ir tapsime neištikimi, tai jis lieka ištikimas, nes savęs jis negali išsiginti.

Posmelis prieš evangeliją (1 Tes 5, 18)

P.  Aleliuja. – Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų
                      Kristuje Jėzuje. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 17, 11–19)

    Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.
    Įeinant į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“
    Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite ir pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko.
    Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė ant žemės Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.
    Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“
    Ir tarė jam „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgydė tave“.