Pirmasis skaitinys (Koh 1, 2; 2, 21–23)

Tuštybių tuštybė,– taip sako Galvočius,–
tuštybių tuštybė, gi viskas – tuštybė.
Žmogus savo turtą, įgytą taip sunkiai,
žiniom, išmintim ir gabumais pasiektą,
palieka kaip dalį tokiam paveldėti,
kuris prie jo niekuo nėra prisidėjęs.
Juk šitai – tuštybė ir didelis blogis.

Kokia gi tad žmogui nauda iš jo triūso,
iš įtempto proto ir vargo po saule?
Jo dienos – vien kančios, vargai nesibaigią,–
net naktį jo siela neranda ramybės.
Ar tai ne tuštybė, ne gaudymas vėjų?..

P.  O, kad išgirstumėt šiandien, ką Viešpats byloja:
    „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“.

Ateikite, linksmai šlovinkim Viešpatį.
Šaukim iš džiaugsmo, nes jis mūs tvirtovė.
Su padėka jo akivaizdon eikim,
jam giesmes džiugesio pinkim. – P.

Tad eikime, pulkime žemėn prieš Dievą,
prieš Viešpatį klaupkim, kuris mus sutvėrė.
Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis,
jo rankų globojamos avys. – P.

O, kad išgirstumėt šiandien, ką jis jums byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės,
kaip anuomet prie Meribos, kaip tyruose Masos dieną
kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
nors stebuklus mano matė“. – P.

    Broliai!
    Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi.
    Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė.
    Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas pilnam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą. Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro, nei skito, nei vergo nei laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 3)

P.  Aleliuja. – Palaiminti dvasingieji vargdieniai:
                    jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 12, 13–21)

    Vienas žmogus iš minios tarė Jėzui: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“.
    Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“
    Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“.
    Jis pasakė jiems palyginimą:
    „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Ir jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tuomet aš tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!'
    O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?'
    Taip ir bus tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“.