XVII eilinis sekmadienis (C)

Pirmasis skaitinys (Pr 18, 20–32)

    Anuomet Viešpats kalbėjo: „Pasklido garsas apie Sodomą ir Gomorą, ir jųjų nuodėmė labai jau sunki. Todėl aš nueisiu ir pasižiūrėsiu, ar jie iš tikro taip daro, kaip teigia mane pasiekusis skundas. Aš sužinosiu!“
    Iš ten pasisukę, vyriškiai nuėjo Sodomos linkui. Tačiau Abraomas vis dar stovėjo prieš Viešpatį. Priėjęs arčiau, jis prabilo: „Nejaugi tu nori pagriebti ir teisųjį kartu su bedieviais? Galbūt mieste yra penkiasdešimt teisiųjų; nejaugi ir juos pagriebsi ir nedovanosi vietovei dėl penkiasdešimt ten esančių teisuolių? Juk tu negali to daryti – žudyti teisiuosius kartu su bedieviais? Tuomet gi teisuoliui išeitų tas pat, ką bedieviui. Juk tu negali to daryti? Nejau visos žemės teisėjas neturėtų žiūrėti teisybės?“
    Viešpats atsakė: „Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų dovanosiu visai vietovei“.
    Abraomas atsiliepė: „Sykį pradėjau kalbėti su savo Viešpačiu, nors tesu dulkė ir pelenai. Galbūt iki penkiasdešimt teisiųjų penkių ir trūksta. Tai argi dėl tų penkių sunaikintumei ištisą miestą?“
    „Ne“, tarė Viešpats: „jo nesunaikinsiu, jeigu ten rasiu keturiasdešimt penkis teisiuosius“.
    Tasai jam toliau kalbėjo: „Galbūt ten tėra tik keturiasdešimt“. Viešpats atsakė: „Aš to nedarysiu dėl keturiasdešimt“.
    Tasai ir toliau kalbėjo: „Viešpatie, nesupyk, kad kreipiuosi! Galbūt ten tėra tik trisdešimt!“
    Jis atsakė: „Aš to nedarysiu, jeigu ten trisdešimt rasiu“.
    Anas atsiliepė: „Kadangi jau sykį pradėjau kalbėti su savo Viešpačiu,– tai gal ten tėra tiktai dvidešimt“.
    Jis atsakė: „Aš jo nesunaikinsiu dėl dvidešimt“.
    Ir dar kartą anas prašneko: „Viešpatie, nesupyk, kad dar kartą kreipsiuos. Galbūt ten tėra tiktai dešimt“.
    Ir vėl jis atsakė: „Ir dėl dešimties jo nesunaikinsiu“.
    Baigęs pokalbį su Abraomu, Viešpats atsitolino, o Abraomas sugrįžo namo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 137, 1–3. 6–8)

P. – Tą dieną, kada aš šaukiausi, Viešpatie, mane tu girdėjai.

Visa širdimi tau, Dieve, dėkoju,
kad išgirdai mano balsą.
Angelų akyse giedu tau giesmę,
lenkiuosi tavo šventovei. – P.

Tavajam vardui dėkoju už tavo malonę, ištikimybę.
Tavi pažadai pranoko tavąjį garsą.
Tą dieną, kada aš šaukiaus, mane tu girdėjai,
sustiprinai manąją sielą. – P.

Aukštybėse jis viešpatauja,
bet žvelgia su meile į prispaustuosius,
o išpuikėlius stebi iš tolo.
Jei sielvarto slegiamas vaikštau, mane laikai gyvą,
o priešai ant manęs niršta.
Prieš juos tu pakeli ranką. – P.

Tavo dešinė mane gelbi.
Darbuojiesi, Viešpatie, mano gerovei,
Viešpatie, tu maloningas per amžius.
Neatmeski, kas tavo rankų sukurta! – P.

Antrasis skaitinys (Kol 2, 12–14)

    Broliai!
    Su Kristumi palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių.
    Taip pat ir jus, mirusius nuodėmėmis ir kūno neapipjaustymu, jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus. Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.

Posmelis prieš evangeliją (Rom 8, 15)

P.  Aleliuja. – Jūs gavote įsūnystės Dvasią,
                     kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“  – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 11, 1–13)

    Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“.
    Jėzus tarė jiems: Kai melsitės, sakykite:
    'Tėve, teesie šventas tavo vardas.
    Teateinie  tavo karalystė.
    Kasdieninės mūsų duonos duok mums kasdien
    ir atleisk mums mūsų kaltes,
    nes ir mes atleidžiame visiems savo skolininkams,
    ir nevesk mūsų į pagundą'“.
    Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko duoti valgyti'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.
    „Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir bus jums duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.