Pirmasis skaitinys (Įst 30, 10–14)

    Mozė bylojo visam Izraeliui:
    „Klausyk Viešpaties, savo Dievo, balso, laikykis jo įsakymų bei nuostatų. Visa širdimi, visa siela sugrįžk prie Viešpaties, savo Dievo.
    Įsakymas, kurį tau šiandien užkraunu, neviršija tavo jėgų ir nėra tau tolimas. Jis ne aukštai danguje, kad tau reikėtų bėdoti: 'Kas gi įkops mums į dangų parnešti jo žemėn ir jį mums paskelbti, kad mes galėtume jo laikytis?' Jis ir ne anapus jūros, kad tau reikėtų dejuoti: 'Kas gi mums perplauks per jūrą jo pargabenti ir jį mums paskelbti, kad mes galėtume jo laikytis?' Ne, tas žodis visai tau arti: jisai tavo lūpose, tavo širdyje, – tu gali jo laikytis“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 68, 14. 17. 30–31. 36–37)

P. –  Nuolankieji, ieškokite Dievo, ir atgis jūsų širdys.

Į tave, o Dieve, kreipiuosi: jau metas tau, Viešpatie, būt maloningam.
Mane išklausysi, nes tu didžiai geras, teikiantis ištikimą savo pagalbą.
O Viešpatie, man atsiliepki, – tu maloningas,
gerumas tavo bekraštis, – į mane teikis pažvelgti! – P.

Betgi mane – kenčiantį ir nelaimingą
globoki ir gelbėki, Dieve!
Šlovinsiu giesme aš Dievo vardą
ir aukštinsiu jį dėkingai. – P.

Tikrai, išvaduos Dievas Sioną
ir Judo miestus leis atstatyti.
Ir vaikai jo tarnų paveldės tą žemę.
Ten tėvynę atras, kurie gerbia jo vardą. – P.

    Kristus yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos tvarinijos pirmgimis, nes jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar tai sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar galybės, – visa sutverta per jį ir jam.
    Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Ir jis yra Kūno – Bažnyčios galva. Jis – pradžia, pirmgimis iš mirusiųjų tarpo, kad visame kame turėtų pirmenybę. Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darant jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 6, 63b. 68b)

P.  Aleliuja. – Viešpatie, tavo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas.
                     Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 10, 25–37)

    Anuomet atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą!“
    Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“
    Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą, kaip save patį“.
    Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.
    Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo:
    „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taipogi ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse.
    O vienas pakeleivis, samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'.
    Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“
    Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumo“.
    Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“