Pirmasis skaitinys (1 Kar 19, 16. 19–21)

    Viešpats pasakė Elijui: „Eliziejų, Šafato iš Abel Meholos sūnų, patepk pranašu į savo vietą“.
    Šafato sūnų Eliziejų Elijas rado ariantį. Jis dirbo su dvylika jungų ir pats prie dvyliktojo buvo. Praeidamas pro jį Elijas jam užmetė savo apsiaustą. Eliziejus tuojau paliko jaučius, nuskubėjo paskui Eliją ir prašė: „Dar leisk man su tėvu ir motina atsibučiuoti! Tada aš seksiu paskui tave“. Elijas atsakė: „Eik, bet grįžk! Turėk galvoje, ką tau padariau!“
    Nuo jo sugrįžęs, Eliziejus paėmė porą savo jaučių ir papjovė. Ant jaučių arklo jis išvirė mėsą ir davė žmonėms atsisveikinimo pokylį. Po to pakilęs nuėjo paskui Eliją ir stojo pas jį tarnauti.

Atliepiamoji psalmė (Ps 15, 1–2a. 5. 7–8. 9–10. 11.)

P.  – Viešpatie, tu mano paveldėtas turtas.

Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.
Kartoju tau, Dieve: tu mano Viešpats,
mano paveldėtas turtas, taurė mano laimės, –
tavo rankoje mano likimas. – P.

Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda,
atsimena mano širdis tai net naktį.
Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. – P.

Man džiaugias širdis, krykštauja siela,
ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. – P.

Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,
pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. – P.

    Broliai!
    Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!
    Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!
    Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje.

Posmelis prieš evangeliją (1 Sam 3, 9; Jn 6, 68b)

P.  Aleliuja. – Kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso.
                     Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 9, 51–62)

    Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės linkui.
    Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“
    Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą.
    Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“
    Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas atsakė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jėzus atsiliepė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“
    Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“.
    Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.