Pirmasis skaitinys (2 Sam 12, 7–10. 13)

    Natanas Dovydui tarė: „Štai ką sako Viešpats, Izraelio Dievas: 'Tave aš patepiau Izraelio karaliumi ir išgelbėjau iš Sauliaus rankų. Atidaviau tau tavo valdovo namus, taipogi jo žmonas. Atidaviau tau Izraelio ir Judo namus ir, jei šito būtų per maža, tai dar šio bei to tau būčiau pridėjęs.
    Kodėl tad paniekinai Viešpaties žodį, darydamas pikta jo akyse? Tu kardu užmušei hetietį Uriją ir vedei jo žmoną; tu jį nužudei amonitų kardu. Dabar niekad neatstos kalavijas nuo tavo namų, nes nepaisei manęs – pasiėmei hetiečio Urijo žmoną ir padarei savo žmona.'“ Tada Dovydas tarė Natanui: „Nusidėjau Viešpačiui.“ Natanas atsakė: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmes: tu nemirsi“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 31, 1–2. 5. 7. 11)

P.  Viešpatie, atleisk man nelemtą kaltybę.

Laimingas, kam neteisybės atleistos,
kam Dievas uždengia kaltybes.
Laimingas, kurio nekaltina Viešpats,
kurio viduje nėr apgaulės. – P.

Pasisakiau tau nusikaltęs,
nuodėmę lioviausi slėpęs.
Tariau: prisipažinsiu, Viešpatie, tau nusidėjęs,
ir tu man atleidai nelemtą kaltybę. – P.

Tu prieglauda man, nuo sielvartų ginsi,
išgelbėjęs džiaugsmais apipinsi. –P.

Džiaukitės jūs, kad Viešpatį turit,
jums, teisingieji, džiūgaut, didžiuotis,
nes širdys jūs tyros. – P.

    Broliai!
    Mes žinome, jog žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus.

    Aš įstatymu numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. Aš nenoriu laikyti Dievo malonės negaliojančia, o jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus numirė veltui.   
   

Posmelis prieš Evangeliją (1 Jn 4, 10b)

P. Aleliuja. – Dievas mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų,
                    kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 7, 36–20. (8, 1–3))

     Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, verkdama ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.
    Tai matydamas, fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia,– kad ji nusidėjėlė!“
    O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“.
    Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“
    „Skolininkas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“
    Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“.
    Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus; tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji nuplovė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiamos jos gausios nuodėmės, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“.
O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“.
    Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“
    O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik sau rami!“
    [Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo dvylika apaštalų ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų; tai Marija, vadinama Magdalietė, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios jiems pasitarnaudavo savo turtu.]