Pirmasis skaitinys (1 Kar 17, 17–24)

    Kartą susirgo sūnus tos našlės, kurios namuose gyveno Elijas. Liga pasunkėjo, ir pagaliau jame nebeliko gyvybės kvapo. Tada ji tarė Elijui: „Kas gi tarp mudviejų bendra, Dievo žmogau? Tu atėjai pas mane, kad mano nuodėmės primintos būtų ir mano sūnaus numirtų“.
    Elijas atsakė: „Duok man savo sūnų!“ Jis paėmė jį iš jos glėbio, nusinešė į aukštutinį kambarį, kuriame gyveno, ir paguldė ant savo lovos. Paskui ėmė šauktis Viešpaties: „Viešpatie, mano Dieve, argi tu nori atsiųsti nelaimę ir šitai našlei, kurios namuose gyvenu, ir leisi numirti jos sūnui?“ Tada jis triskart išsitiesė ant, šaukėsi Viešpaties ir meldė: „Viešpatie, mano Dieve, leisk gi, kad šiam berniukui sugrįžtų gyvybė!“
    Ir Viešpats išklausė Elijo maldą: gyvybė berniukui sugrįžo – jis vėl atgijo. Elijas jį paėmė, nuvedė iš aukštutinio kambario namų apačion, atidavė motinai ir pasakė: „Štai tavo sūnus gyvas.“
    O moteris tarė Elijui: „Dabar aš žinau, kad tu Dievo žmogus ir Viešpaties žodis tikrai tavo lūpose.“

Atliepiamoji psalmė (Ps 29, 2. 4–6. 11–13)

P.  Viešpatie, aš tave aukštinsiu: tu gi mane iš priešo rankų ištraukei.

Viešpatie, aš tave aukštinsiu:
tu gi mane iš priešo rankų ištraukei,
nedavei priešams piktai manim džiaugtis.
Gelbėjai mane nuo mirties karalijos,
gyvą mane palikai, neleidai žengti bedugnėn. – P.

Skambinkit Viešpačiui visi, kas jį mylit,
šlovinkit, atsiminę jojo šventumą!
Rūstus jis valandėlę teesti,
bet per visą gyvenimą geras.
Iš vakaro verksmas,
iš ryto vėl džiaugsmas. – P.

Dieve, klausyki, būk maloningas,
Viešpatie, būk padėjėjas!
Raudą pakeitei man dainomis, šokiais.
Viešpatie, mano Dieve, tave šlovinsiu amžiais. – P.

    Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių. Aš neperėmiau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu.
    Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas žydų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti; kaip žydų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių iš savo tautiečių tarpo, itin uoliai saugodamas savo protėvių padavimus.
    Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir po to vėl grįžau į Damaską. Vėliau, po trejų metų, aš nukeliavau į Jeruzalę susipažinti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų. Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą.

Posmelis prieš Evangeliją (Lk 7, 16)

P. Aleliuja. – Didis pranašas atsirado mūsų tarpe.
                    Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 7, 11–17)

     Jėzus pasuko į miestą, vardu Najiną. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienatinį sūnų motinos, o ta buvo našlė. Kartu ėjo nemaža miesto minia.
    Pamačius motiną, Viešpačiui jos pagailo, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjas sustojo.
    O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.
    Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Tokios kalbos apie Jėzų pasklido visoje Judėjoje ir visoje šalyje.