Pirmasis skaitinys (1 Kar 8, 41–43)

    Per šventyklos pašventinimą Saliamonas meldėsi:
    Taip pat svetimšaliai, kurie nepriklauso tavo tautai Izraeliui, dėl tavojo vardo atvyks iš tolimiausių kraštų; išgirdęs apie didį tavo žastą, ateis jie ir melsis šiuose namuose. Tada juos išgirsk danguje, savajame būste, ir visa įvykdyk, ko mels iš tavęs svetimšalis! Tuomet visos žemės tautos pažins tavo vardą; jos ims tavęs bijoti, kaip ir tavo tauta Izraelis, – patirs, kad šauktasi tavo vardo ant šitų namų, kuriuos pastačiau.

Atliepiamoji psalmė (Ps 116, 1. 2)

P. Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją.
Arba: Aleliuja.

Garbinkit Viešpatį, visos tautos,
šlovinkite jį, visos šalys! - P.

Jo gailestingumas tikrai begalinis,
savo pažadams jis ištikimas per amžius. - P.

    Paulius, pašauktas apaštalu ne žmonių ir ne per žmogų, bet paties Jėzaus Kristaus ir jį prikėlusio iš numirusių Dievo Tėvo, ir kartu su manimi esantys broliai – Galatijos bažnyčioms.
    Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, – nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją.
    Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, – tebūnie prakeiktas!
    Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 3,16)

P. Aleliuja. – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų..
                    Kiekvienas, kuris jį tiki, turi amžinąjį gyvenimą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 7, 1–10)

    Baigęs visus pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties. Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną.
    Atėję pas Jėzų, jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą“.
    Jėzus nuėjo su jais. Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: 'Eik', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Padaryk tai!', ir jis daro“.
    Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku ir, atsigręžęs į jį lydinčią minią, tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo“. Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį.