Pirmasis skaitinys (Iz 6, 1–2a. 3–8)

    Karaliaus Uzijo mirimo metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame, iškilmingame soste. Jo rūbo kraštai sklydėjo po visą šventyklą. Viršum jo pleveno serafinai.
    Jie šaukė vienas kitam ir kartojo: „Šventas, šventas, šventas galybių Viešpats. Pilna visa žemė jojo garbės!“ Nuo garsaus jų šaukimo drebėjo slenksčiai, ir šventykla prisklido dūmų.
    Tuomet aš tariau: „Vargas man, dabar esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos nešvarios, gyvenu tarp žmonių, kurių lūpos nešvarios, ir mano akys regėjo Karalių, galybių Viešpatį!“
    Tada prie manęs priskrido vienas iš serafinų. Jo rankoje buvo deganti anglis, kurią jis žnyplėmis buvo paėmęs nuo altoriaus. Jis palietė ja mano burną ir tarė: „Štai žarija palietė tavo lūpas: tavo kaltė dabar panaikinta, tavo nuodėmė dovanota“.
    Paskui išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man pasiųsti? Kas gi mums eitų?“ Ir atsiliepiau: „Štai aš: mane ir pasiųsk!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 137, 1–5. 7–8)

P. Angelų akyse giedu tau, Viešpatie, giesmę.

Visa širdimi tau, Dieve, dėkoju,
kad išgirdai mano balsą.
Angelų akyse giedu tau giesmę,
lenkiuosi tavo šventovei. – P.

Tavajam vardui dėkoju
už tavo malonę, ištikimybę.
Tavi pažadai pranoko tavąjį garsą.
Tą dieną, kada aš šaukiaus, mane tu girdėjai,
sustiprinai manąją sielą. – P.

Tau, Dieve, dėkoja pasaulio valdovai,
išgirdę, ką tavo burna pažadėjo.
Jie šlovina Viešpaties darbus: „Negirdėta Dievo didybė!“ – P.

Tavo dešinė mane gelbi.
Darbuojiesi, Viešpatie, mano gerovei,
Viešpatie, tu maloningas per amžius.
Neatmeski, kas tavo rankų sukurta! – P.

    Broliai!
    Aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria pasieksite išganymą, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; kitaip būtumėte veltui įtikėję.
    Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui dvylikai apaštalų. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg nelaiku gimusiam, jis pasirodė ir man.
    Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone aš esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė.
    Taigi ar aš, ar jie, – taip mes skelbiame, ir taip jūs įtikėjote.

Posmelis prieš Evangeliją (Mt 4, 19)

P. Aleliuja. – Eikite paskui mane, – sako Viešpats.
                    Aš padarysiu jus žmonių žvejais. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 5, 1–11)

    Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis pats stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.
    Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.
    Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“.
    Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.