Pirmasis skaitinys (Apd 4, 8–12)

    Tada Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, jiems atsakė: "Tautos vadovai ir seniūnai! Jeigu dėl gero darbo ligoniui šiandien mus klausinėjate, kaip jis buvo išgydytas, tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik jo vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas.
    Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti".

Atliepiamoji psalmė (Ps 117, 1. 8–9. 21–23. 26 ir 28cd ir 29)

P.  Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį, pačiu kertiniu pasidarė.
A r b a: Aleliuja.

Dėkokime Viešpačiui nes jisai geras,
jis maloningas per amžius.
Geriau prie Viešpaties glaustis,
negu žmogumi pasikliauti!
Geriau Viešpačiu remtis,
kaip pasitikėti didžiūnais! – P.

Dėkoju, kad mane išgirdai tu,
Kad esi vaduotojas mano.
Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
pačiu kertiniu pasidarė.
Taip Dievo nulemta,
ir mūsų akims tai nuostabą kelia. – P.

Palaima tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Mes laiminam jus iš Viešpaties būsto.
Tu - mano Dievas, ir aš tau dėkosiu,
giesme tave šlovinsiu, Dieve.
Dėkokime Dievui, nes jisai geras,
jis maloningas per amžius. – P.

    Mylimieji!
    Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino. Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Lk 24, 32)

P.  Aleliuja. – Aš – gerasis ganytojas, – sako Viešpats; – aš pažįstu savąsias avis, ir manosios pažįsta mane. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 10, 11–18)

    Jėzus kalbėjo:
    „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
    Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso,
ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
    Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“.