Pirmasis skaitinys (Įst 4, 32–34. 39–40)

    Prabilęs į tautą, Mozė kalbėjo:
    „Ištirk senovės laikus, kurie prieš tave yra buvę, nuo tos dienos, kai Dievas sukūrė žmogų, paklausk nuo vieno dangaus krašto lig kito: ar buvo kada atsitikęs toks didis dalykas, arba ar yra kur kalbama kas nors panašaus, kad būtų kuri nors tauta girdėjusi iš ugnies kalbančio Dievo griaudimą, kaip tu kad esi jį girdėjusi, ir išlikusi gyva? Arba ar kada kuris dievas yra bandęs ateiti ir išsivesti sau tautą iš kitos tautos tarpo išbandymais ir stebuklingais ženklais, karu, galinga ranka bei iškeltu žastu ir visais tais siaubingais dalykais, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, padarė dėl jūsų Egipte, tau matant?
    Todėl tu šiandien žinok ir įsidėk sau į širdį: tik Viešpats, tik jis yra Dievas viršuje danguje ir apačioje žemėje, ir nėra jokio kito. Todėl tu laikykis jo įstatymų bei nuostatų, kuriuos aš tau skelbiu šiandieną, kad tau ir tavo vaikams po tavęs gerai klotųsi ir ilgai išgyventum krašte, kurį visam laikui Viešpats, tavo Dievas, tau atiduoda“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 32, 4–6. 9. 18–20. 22)

P.  Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko.

Viešpaties žodis tiesingas,
tikras jo darbas kiekvienas.
Brangi jam teisė ir teisingumas,
o jo malonių pilna yra žemė. – P.

Dievo žodžiu dangus atsidaro,
ir jo dvelkimu – dangaus kareivijos.
Jisai tarė – ir tai pasidarė,
liepė – ir tai atsirado. – P.

Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
kurie tikisi jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina. – P.

Mes jo didžiai išsiilgę, –
jis mūsų rėmėjas ir skydas.
Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
mes gi taip tavim tikim. – P.

    Broliai!
    Visi, kurie vadovaujasi Dievo Dvasia, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.

Posmelis prieš evangeliją (Apr 1, 8)

P.  Aleliuja. – Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai –
                      Dievui, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 28, 16–20)

    Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.
    Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.
    Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.