Pirmasis skaitinys (Jer 31, 31–34)

   „Ateina štai dienos, – tai Viešpaties žodis, - kada su Izraelio namais, su Judo namais, aš sudarysiu naują sandorą. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jųjų tėvais, kada aš paėmiau juos už rankos, kad išvesčiau iš Egipto žemės. Jie gi sulaužė manąją sandorą, tuo tarpu aš buvau jų valdovas, – tai Viešpaties žodis. –
  Bet štai kokią sandorą aš sudarysiu su Izraelio namais, toms dienoms praėjus, – tai Viešpaties žodis: – Aš savo įstatymą įdėsiu į jų vidų, jiems įrašysiu į širdį; aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.
  Ir jie nebemokys daugiau vienas kito, brolis brolio, ir nebesakys: 'Pažinkite Viešpatį!', bet visi, maži ir dideli, pažins mane patys, - tai Viešpaties žodis, – nes aš dovanosiu jiems ir daugiau nebeatminsiu jų nuodėmės“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 50, 3–4. 12–15)

  P. – Sutverk širdį man tyrą, o Dieve.

Pasigailėk manęs, Dieve:
tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis, –
naikinki mano kaltybę.
Grynai nuplauk mano dėmę,
numazgok mano kaltę! – P.

Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai neatstumki manęs nuo savojo veido,
prarast tavo šventąją dvasią neleiski! – P.

Išgelbėk mane ir būsiu laimingas.
Padaryk mane didžiadvasį!
Nedorėliams liepsiu keliu tavo eiti,
ir grįš pas tave nusikaltę. – P.

Antrasis skaitinys (Žyd 5, 7–9)

  Broliai!
  Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 12, 26)

  Kas nori man tarnauti,
  tegul seka manim, – sako Viešpats; –
  kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.

Evangelija (Jn 12, 20–33)

   Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu - Andriejus ir Pilypas - atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė:
   „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas.
  Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: 'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“
  Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“.
  Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti.