Pirmasis skaitinys (2 Krn 36, 14–16. 19–23)

  Judo vadovai, kunigai ir liaudis pasidarė labai neištikimi Dievui. Jie sekė pagonių niekšybėmis ir išniekino namus, kuriuos Viešpats Jeruzalėje buvo padaręs savo šventove. Viešpats, jų protėvių Dievas, per savo pranašus juos nuolat įspėdavo, nes jam buvo gaila savosios tautos ir buveinės. Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, nepaisydavo jo žodžių ir tyčiodavosi iš jo pranašų. Todėl užsidegė Viešpats tokia rūstybe ant savo tautos, jog nebebuvo išganymo.
  Tada Chaldėjai padegė Dievo namus, sugriovė Jeruzalės sienas, sudegino visus jos rūmus, sunaikino visas brangenybes. Kurie nuo kalavijo ištrūko, tuos Nebukadnecaras ištrėmė į Babiloną. Tenai jie turėjo jam ir jo sūnums tarnauti vergais, kol atėjo į valdžią Persų karalystė. Taip išsipildė Viešpaties žodis, kurį Viešpats buvo paskelbęs Jeremijo lūpomis. Šalis nūn atsiėmė savo šventadienius: jos žemė nebuvo dirbama visą siautimo laiką, kol suėjo septyniasdešimt metų.
  Pirmaisiais Persių karaliaus Kyro metais turėjo išsipildyti Viešpaties žodis,pasakytas Jeremijo lūpomis. Todėl pažadino Viešpats Persų karaliaus Kyro dvasią, ir tasai įsakė karalystėje žodžiu ir raštu paskelbti potvarkį: „Štai ką sako Persių karalius Kyras: 'Visas pasaulio karalystes man perleido Viešpats, dangaus Dievas. Jisai man pavedė pastatyti namus jam Judėjos Jeruzalėje. Kas dar iš jūsų priklauso jo tautai, teesie su tuo Viešpats, jo Dievas! Tegul tas keliauja Jeruzalėn.'“

Atliepiamoji psalmė (Ps 136, 1–2. 3. 4–5)

  P. – Tepridžiūsta prie gomurio mano liežuvis,
  jeigu tavęs neatminčiau.

Prie Babilonijos upių sėdėdami verkiam,
Siono kalną atminę.
Ant karklo šakų sukabintos
mūsų nutilusios arfos. – P.

Mūsų trėmėjai mums liepia
giesmes giedoti,
mūsų engėjai ragina džiūgaut,
„Pagiedokite apie Siono kalną!“ – P.

Kaip mums giedoti Viešpaties giesmes:
mums svetima šita žemė!
Jeigu Jeruzale, tave aš užmirščiau,
mano dešinė tenuvysta! – P.

Tepridžiūsta prie gomurio mano liežuvis,
jeigu tavęs neatminčiau,
jeigu tu man brangesnė nebūtum
už visus džiaugsmus, Jeruzale mano! – P.

Antrasis skaitinys (Ef 2, 4–10)

  Broliai!
  Bet Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, – jūs gi esate išgelbėti malone, – prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje. Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 3, 16)

  Dievas taip pamilo pasaulį,
  jog atidavė savo vienatinį Sūnų;
  kiekvienas, kuris jį tiki, turi amžinąjį gyvenimą.

Evangelija (Jn 3, 14–21)

  Jėzus Nikodemui pasakė:
   „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.
   Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.
  Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.“

*************************************

!!! Visus skaitinius galima imti ir iš A metų.