Pirmasis skaitinys (Pr 22, 1–2. 9a. 10–13. 15–18)

  Norėdamas išbandyti Abraomą Dievas užkalbino: „Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia!“
   Tada Dievas kalbėjo: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį, kurį tu myli, Izaoką, nuvyk į Morijos žemę ir ten, ant kalno, kurį tau parodysiu, jį paaukok, kaip deginamąją auką“.
   Atėjus į Dievo, nurodytą vietą, Abraomas pastatė aukurą, sukrovė ant jo malkas. Abraomas jau ištiesė ranką ir paėmė peilį sūnui žudyti.
   Tada iš Dangaus jam sušuko Viešpaties angelas: „Abraomai! Abraomai!“
  Tasai atsiliepė: „Aš čia!“
  Anas kalbėjo: „Nekelk prieš berniuką rankos ir niekuo neskriausk jo! Dabar aš žinau, kad esi atsidavęs Dievui, ir nepagailėjai man savo vienturčio“. Pakėlęs akis, Abraomas pamatė: už jo – avinas buvo ragais įsipynęs bruzgyne. Nuėjęs ištraukė jį ir vietoj sūnaus paaukojo kaip deginamąją auką.
  O Viešpaties angelas antrą kartą sušuko iš dangaus Abraomui, sakydamas: „Prisiekiu pačiu savimi, – Viešpaties žodis: kadangi tu šitaip pasielgei – nepagailėjai man savo vienturčio sūnaus, – tave aš gausiai palaiminsiu ir tavo palikuonis padarysiu skaitlingus kaip dangaus žvaigždės ir kaip jūros pakraščio smiltis. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus. Per tavo palikuonis bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu paklausei mano balso“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 115, 10. 15–19)

  P. – Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo, pasauly – tarpe gyvųjų.

Nors pasiklioviau, betgi kalbėjau:
esu baisiai prislėgtas!
Viešpaties akyse didžiai brangūs
mirštantys jo teisieji. – P.

Viešpatie, aš tavo tarnas,
Tavo tarnas – sūnus tavosios tarnaitės.
Tu mano pančius sutraukei.
Tau padėkos auką aukosiu,
šauksiuosi Viešpaties vardo. – P.

Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą –
Viešpaties būsto atšlainuos,
vidury Jeruzalės miesto. – P.

Antrasis skaitinys (Rom 8, 31b–34)

  Broliai!
  Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!

Posmelis prieš Evangeliją (Mt 17, 5)

  Iš spindinčio debesies pasigirdo Tėvo balsas:
  „Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“

Evangelija (Mk 9, 2–10)

  Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti.pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.
  Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“.