Pirmasis skaitinys (Jer 31, 7–9)

    Štai ką sako Viešpats:
    „Džiaugsmingai sveikinkite Jokūbą, valiuokite pirmajai tautai! Skelbkite, giedokite, sakykite: 'Viešpats išgelbėjo savąją tautą, Izraelio išlikusius žmones!'
    Štai juos parvesiu iš šiaurės šalies, surinksiu iš žemės galų. Tarp jų bus aklų ir raišų, nėščių ir gimdyvių. Didžiulis būrys sugrįš jų čionai.
   Jie eis verkdami, ir aš guosdamas juos parlydėsiu. Juos vesiu prie tekančių upių, lygiu keliu, kuriuo eidami neturės klupinėti. Aš tėvu tapau Izraeliui, Efraimas – mano pirmagimis“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 125, 1–6)

P. Tikrai mums Viešpats stebuklą padarė, mus aptvindė linksmybe.

Kai iš nelaisvės Viešpats mus vedė,
atrodė mums sapnas.
Netvėrė džiaugsmu mūsų lūpos,
liežuviai – linksmybe. – P.

Tada pagonys kalbėjo:
„Jiems Viešpats stebuklą padarė!“
Tikrai mums Viešpats stebuklą padarė,
mus aptvindė linksmybe. – P.

Kreipk, Viešpatie, mūsų likimą
tarytum Pietuos patvinusį srautą.
Su ašara beriamas grūdas,
bet džiaugsmas, pjūčiai atėjus. – P.

Žmogus eina ir verkia,
į dirvą nešdamas sėklą.
Bet grįžta ir eidamas džiaugias,
derlingu nešinas pėdu. – P.

Antrasis skaitinys (Žyd 5, 1–6)

      Kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių tarpo ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. Jis sugeba atjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo ir dėl jo turi atnašauti aukas, kaip už tautos nuodėmes, taip ir už savo. Ir niekas pats nepasiima tos garbės, o vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas, kaip Aaronas.
     Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė garbę tapti vyriausiuoju kunigu, bet tas, kuris jam pasakė: „Mano sūnus tu esi, šiandien tave pagimdžiau“. Kitoje vietoje sako: „Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu“.

Posmelis prieš evangeliją (2 Tim 1, 10b)

P. Aleliuja. –  Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį
                     ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 10, 46–52)

    Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklasis elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus), sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! „Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
    Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“
    Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“
    Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.