XXVIII eilinis sekmadienis

Pirmasis skaitinys (Išm 7, 7–11)

Prašiau supratimo – ir buvo man duotas;
šaukiaus išminties – pas mane ji atėjo.
Bandžiau ją palygint su skeptrais ir sostais,
bet jai neprilygo nė turtai didžiausi.
Prieš ją net brangiausiais akmuo tėra niekis,
ir auksas – tik smėlis, sidabras – tik molis.

Aš ją pamylėjau labiau už sveikatą
ir išvaizdą gražią;
jinai man brangesnė už šviesą skaisčiausią,
nes jos spindesys neužgesta per amžius.
Su ja man atėjo visokios gėrybės:
didžiausios vertybės jos rankose buvo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 89, 12–17)

P. – Viešpatie, mus atgaivinki savo malone,
        ir džiūgausim, kol gyvuosim.

Išmokyki mus skaičiuot, kiek dienų mūsų amžiuj,
kad mūsų širdis išmintinga paliktų.
Viešpatie, grįžki! – Ar dar ilgai delsi?
būki savo tarnams gailestingas.  – P.

Mus atgaivinki savo malone,
ir šūkausim, džiūgausim
per dienų dienas, kol gyvuosim.
Palinksminki mus už vargo dienas, mums tavo lemtas,
už tuos metus, kur tiek matėm nelaimių.  – P.

Lai patiria tavo tarnai tavųjų darbų didingumą,
tavąją garbę – jų sūnūs.
Būk, Viešpatie Dieve, mums geras,
padaryk mūsų rankų darbus sėkmingus,
mūsų rankų darbus palaimink! – P.

Antrasis skaitinys (Žyd 4, 12–13)

    Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 5, 3)

P. Aleliuja. –  Palaiminti dvasingieji vargdieniai:
                      jų yra dangaus karalystė. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 10, 17–30)

     Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
     Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: 'Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną'“.
     Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“.
     Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.
     Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo priblokšti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlysti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.
     Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“
     Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.
     Tada Petras ėmė jam sakyti: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave“.
     Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kitus jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir ateisiančiu laiku – amžinojo gyvenimo“.