Pirmasis skaitinys (Pr 2, 18–24)

     Viešpats Dievas kalbėjo:
     „Negerai, kad žmogus yra vienas. Padarysiu aš jam pagalbą, kuri jį atitiktų“.
     Padaręs iš žemių visus lauko gyvulius ir padangių paukščius, Viešpats Dievas atvedė pas žmogų, kad pamatytų, kaip juos tasai pavadins. Mat, kaip žmogus kiekvieną gyvą būtybę pavadino, toks ir yra jos vardas. Žmogus pavadino vardais visus gyvulius, padangių paukščius ir visus lauko žvėris. Tačiau atitinkančios žmogų pagalbos jisai nesurado.
     Tada Viešpats Dievas užleido žmogui miego alpulį ir, kai tas užmigo, išėmė vieną jo šonkaulį, o jo vietą mėsomis užpildė. Iš žmogaus paimtą šonkaulį Viešpats Dievas perdirbo į moterį ir atvedė ją pas žmogų.
     Žmogus pasakė: „Štai pagaliau yra kaulai iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno. Ji žmona vadinsis, nes yra paimta iš vyro. Todėl vyras paliks tėvą motiną ir šliesis prie savo žmonos; juodu taps vienu kūnu“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 127, 1–6)

P. – Telaimina mus Dievas visą mūsų gyvenimą.

Laimingas esi, kad Dievo bijaisi,
kad laikais jo parodyto kelio!
Savo darbo vaisiais maitinsies,
būsi laimingas ir pertekęs visko. – P.

Tavoji žmona – kaip vyno medis derlingas –
apie namų židinį suksis,
vaikai – kaip jaunos alyvų šakelės –
susės aplink stalą. – P.

Matai, koks laimingas tas vyras,
kuris Viešpaties bijo!
Telaimina Dievas tave nuo Siono,
kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum.

Kad regėtum vaikus ir vaikaičius.
Ramybė teesie Izraeliui! – P.

Antrasis skaitinys (Žyd 2, 9–11)

      Broliai!
     Mes tik regime tą „trumpam laikui mažesnį, negu angelai“ – Jėzų, už mirties kentėjimus „apvainikuotą didybe ir garbe“. Reikėjo, kad Dievo malone už visus ir kiekvieną jis paragautų mirties.
     Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl priderėjo, kad kentėjimais ištobulintų jų išganymo vadovą. Juk šventintojas ir šventinamieji – visa kyla iš vieno. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais.

Posmelis prieš evangeliją

P. Aleliuja. –  Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka,
                     ir jo meilė mumyse tobula tampa. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 10, 2–16)

      Atėjo fariziejų, kurie, spęsdami Jėzui pinkles, klausė jį, ar galima atleisti žmoną.
     Jis atsakė jiems: 'O ką jums yra įsakęs Mozė?“
     Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“.
     Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sutvėrimo pradžios 'Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu'. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“
     Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.
     Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, – neįeis į ją“.
     Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.