Pirmasis skaitinys (Išm 2, 12. 17–20)

Bedieviai kalbėjo: „Šalin tą teisuolį!
Jis drumsčia ramybę, neduoda gyventi.
Jis mums priekaištauja: mes teisę pažeidžią;
ir kaltina nuolat: mes laužą dorovę.
Kokia čia teisybė, tuojau pamatysim,
mes pažiūrėsim, kuo baigsis jo dienos.

Mat, jeigu teisuolis tikrai sūnus Dievo,
tai Dievas jį gintų, vaduotų iš priešų.
Tad imkim jį bjaurot, gerai pakankinkim –
ir mes pamatysim, ar jis toks kantrus,
ištirsim, ar tikras tas jo nuolankumas.
Mirtim negarbinga pasmerkim jį žūti;
juk sakęs yra: jis sulauksiąs pagalbos“.

P.   Viešpats palaiko mano gyvybę.

Savo vardo garbei, o Dieve, mane išvaduoki,
gink mano bylą savo galybe.
O Dieve, išgirsk mano maldą,
žodį iš mano lūpų priimki. – P.

Nuožmūs išpuikėliai ant manęs puola,
Mane užmušti kėsinas plėšikai,
Nė kiek nepaiso jie Dievo. – P.

Bet štai man padeda Dievas,
Viešpats palaiko mano gyvybę!
Džiaugsmingai aukas tau aukosiu,
šlovinsiu, Viešpatie, aš tavo vardą,
nes jis yra mielas. – P.

    Mylimieji!
    Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi. O teisumo vaisius sėjamas taikoje tiems, kurie neša taiką.
    Iš kur atsiranda karai, iš kur jūsų tarpe kivirčai? Ne iš kur kitus, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose? Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes blogai prašote, trokšdami tenkinti savo įnorius.

Posmelis prieš evangeliją (2 Tes 2, 14)

P.  Aleliuja. – Dievas pašaukė mus per Evangeliją,
                     kad įgytume mūsų Viešpaties
                     Jėzaus Kristaus garbę. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 9, 30–37)

    Nusileidę nuo kalno, Jėzus ir mokiniai keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“. Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.
    Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.
    Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“
    Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“.