Pirmasis skaitinys (Iz 50, 5–9a)

    Viešpats Dievas atvėrė man ausį. Aš nesigyniau, atgal nesitraukiau. Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie plūdo ir spjaudė.
    Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Todėl nutaisau savo veidą kaip titnagas kietą; aš žinau, jog nebūsiu sugėdintas. Šalia yra tas, kuris mane išteisins. Tai kas panorės su manim bylinėtis? Išeikime vienas prieš kitą! Tai mane kaltins? Tegu jisai man prisistato! Štai man padės Viešpats Dievas: tai kas gi mane bepasmerktų?

Atliepiamoji psalmė (Ps 114, 1–6. 8–9)

P.   Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo
       pasauly – tarpe gyvųjų.
Arba: Aleliuja.

Dievą myliu, nes jis išgirdo
mano maldavimo balsą.
Jis man atkreipė ausį
tą dieną, kada jo šaukiausi. – P.

Aš mirties pančiais buvau apraizgytas,
į giltinės žabangas patekęs.
Sielvartas, vargas man buvo.
Ėmiau tada Viešpaties šauktis:
gelbėk, Viešpatie, mano gyvybę! – P.

Viešpats teisingas ir maloningas,
jis, mūsų Dievas, didžiai gailestingas.
Jis nuolankiuosius globoja.
Silpnas buvau – jis mane išvadavo. – P.

Saugojo jis nuo mirties mano gyvybę,
ašarų lieti neleido,
nedavė klupt mano kojoms.
Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo
pasauly – tarpe gyvųjų. – P.

    Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų? Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors jūsų jiems tartų: „Eikite ramybėje, sušilkite, pasisotinkite“, o neduotų, kas reikalinga jų kūnui, – kas iš tų žodžių?
    Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą“.

Posmelis prieš evangeliją (Gal 6, 14)

P.  Aleliuja. – Aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi,
                    dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 8, 27–35)

     Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“
    Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“.
    Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.
    Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.
    Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“
    Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.