Pirmasis skaitinys (Įst 4, 1–2. 6–8)

    Mozė kalbėjo į tautą:
    „Izraeli, klausyk tų įstatymų bei nuostatų, kurių aš jus mokiau laikytis. Juos vykdykite, kad gyventute ir įžengę užvaldytumėte šalį, kurią Viešpats, jūsų tėvų Dievas, jums duoda. Jūs nieko nepridėkite prie žodžių, kuriuos aš jums perduodu, ir nieko iš jų neatimkite, kad iš tikrųjų laikytutės Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos aš jums duodu. Laikykitės jų ir vykdykite juos!
    Iš to tautos spręs apie jūsų išmintį ir mokslingumą. Susipažinusios su visais tais įstatymais jos turės pripažinti: 'Iš tiesų, ši didžioji gentis yra išmintinga ir mokslinga tauta!' Kuri gi didžiųjų genčių turi tokius sau artimus dievus, kaip Viešpats, mūsų Dievas, yra arti mūsų, kada tik jo šaukiamės? Kuri gi didžiųjų genčių turi taip tobulus įstatymus bei nuostatas, kaip šis visas Teisynas, kurį aš jums pateikiu šiandien?”

Atliepiamoji psalmė (Ps 14, 2–5)

P.  Viešpatie, kas gi galės tavo namuos pasilikti?

Tasai, kas nesuteptas vaikšto,
kas elgias teisingai,
kas iš širdies kalba tiesą,
kas liežuviu nė vieno nešmeižia. – P.

Kas kitam nieko pikta nedaro,
neužgaulioja kaimyno;
kas griežtai nedorėlį smerkia,
o Viešpaties bijančius gerbia. – P.

Kas be palūkanų skolina,
nepriima kyšių prieš žmogų nekaltą.
Kas šitaipos elgias,
bus tvirtas per amžius.  – P.

    Mano mylimi broliai!
    Kiekvienas geras davinys ir tikra dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir nė šešėlio kitėjimo. Savo valia jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad mes būtume tarsi pirmienos jo kūrinių tarpe.
    Su romumu priimkime įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.
    Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu.

Posmelis prieš evangeliją (Jok 1, 18)

P.  Aleliuja. – Savo valia Tėvas pagimdė mus tiesos žodžiu,
kad mes būtume tarsi pirmienos jo kūrinių tarpe.– P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 7, 1–8a. 14–15. 21–23)

    Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.
    Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“
    Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina,
mokydami žmonių išgalvotų priesakų. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“.
    Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“.