Pirmasis skaitinys (1 Kar 19, 4–8)

    Elijas nuėjo dienos kelią į dykumą. Tenai, atsisėdęs po prožirnio krūmu, panoro numirti. Jis sake: „Gana man, Viešpatie! Atimk man gyvybę; juk aš ne geresnis už savo tėvus“. Paskui, atsigulęs po prožirnio krūmu, užmigo.

    Staiga jį palietė angelas ir tarė: „Kelkis ir valgyk!“ Apsidairęs Elijas pamatė galvugaly kepalą duonos, keptos ant karštų pelenų, ir ąsotį vandens. Užkando, pagėrė ir vėlei atsigulė miego.

    Bet Viešpaties angelas darkart atėjo, palietė jį ir tarė: „Kelkis ir valgyk! Antraip prailgs tau kelionė“. Tasai atsikėlė, pavalgė, pagėrė ir, šituo valgiu pasistiprinęs, keliavo keturiasdešimt dienų ir naktų - iki Dievo kalno Horebo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 33, 2–9)

P. Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras.

Aš visuomet Viešpatį gerbsiu,
mano burna šlovins jį nuolat.
Juo mano siela didžiuojas.
Tegu nuskriaustieji tai girdi ir džiaugias. – P.

Su manimi visi šlovinkit Viešpatį,
aukštinkim Viešpaties vardą, kaip vienas.
Viešpaties ieškau, jis atsiliepia
ir išvaduoja mane iš baisybių. – P.

Žvelkit į jį, ir jums nušvis veidas,
nebeteks rausti iš gėdos.
Štai vargšas šaukės, ir Viešpats išgirdo,
iš visų bėdų išvadavo. – P.

Viešpaties angelas pylimu apjuosia dievobaimingus žmones,
juos iš nelaimės vaduoja.
Patyrinėkit ir pamatysit, koksai Viešpats geras;
laimė tam žmogui, kuris jo parama tiki. – P.

    Broliai!
    Neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai.
    Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.
    Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 6, 51)

P.  Aleliuja. –  Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, – sako Viešpats. –
                       Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 6, 41–52)

    Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: 'Aš esu nužengęs iš dangaus'?“
    Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.
    Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų.
    Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.