Pirmasis skaitinys (Iš 16, 2–4. 12–15)

        Visa izraelitų bendruomenė ėmė niurnėti ant Mozės ir Aarono. Izraelitai jiems priekaištavo: „Verčiau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipte, kai sėdėjome prie puodų mėsos ir iki soties valgėme duonos! Jūs išvedėte mus į tą dykumą, kad visus, kurie čia atsidūrė, badu numarintute!“
    Ir Viešpats Mozei pasakė: „Aš taip padarysiu, kad jums iš dangaus lytų duona. Tauta galės eiti ir pasirinkti, kiek jos reikia dienai. Aš noriu išbandyti, ar eis ji mano nurodytu keliu, ar ne.
   “Aš išgirdau izraelitų niurnėjimą. Tad jiems pasakyk: 'Šįvakar pavalgysite mėsos, o rytą pasisotinsite duona. Taip jūs pažinsite, kad aš, Viešpats, esu jūsų Dievas'“.
    Vakare atskrido daug putpelių ir nutūpė stovyklą. O rytą aplink stovyklą krito migla. Kai migla išsisklaidė, ant tyrų paviršiaus pasirodė smulkūs grūdeliai lyg kruopos – tartum šerkšnas ant žemės. Tatai išvydę, izraelitai viens kitą klausinėjo: „Manhu?“, tai reiškia: „Kas tai?“
    Mat jie nežinojo, kas tai būtų. Ir Mozė jiems paaiškino: „Tai duona, kurią jums Viešpats valgyti duoda“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 77, 3–4. 23–25. 54)

P. Dangaus duoną Viešpats jiems duoda.

Ką žinom, ką esam girdėję,
ką mūsų protėviai apsakinėjo,
bylosim kartoms būsimosioms, –
koks Viešpats šlovingas, galingas. – P

Iš aukštybių jis debesims įsakymą siunčia,
dangaus vartus atidaro.
Ir ima lyti mana jiems valgydinti –
dangaus duoną jiems duoda. – P.

Žmogus štai galiūnų duona maitinas:
jiems maisto siunčiama sočiai.
Ir atvedė juos į savo šventąją žemę,
į šią kalnuotąją šalį, kurią jo dešinioji užvaldė. – P.

Antrasis skaitinys (Ef 4, 17. 20–24)

    Broliai!
    Aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės.
    Jūs ne šito išmokote iš Kristaus! Juk jūs iš jo išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstyvesniojo senojo žmogaus gyvenimo būdo, kuris žlugdo žmogų apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, kuris sutvertas pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.

Posmelis prieš evangeliją (Mt 4, 4b)

P.  Aleliuja. –  Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu,
                       kuris išeina iš Dievo lūpų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 6, 24–35)

    Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“
    O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę stebuklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.
    Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?
    Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“.
    Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi stebuklą, kad mes pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: 'Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus'“.
    Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.
    Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“
    Jėzus atsakė: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“.