XV eilinis sekmadienis

Pirmasis skaitinys (Am 7, 12–15)

   Betelio kunigas Amazjas tarė Amosui: „Išeik, pranašautojau, nešdinkis į Judo žemę! Tenai savo duoną valgyk, tenai pranašauk. O Betelyje tau nevalia daugiau pranašauti, nes čia – karaliaus šventykla ir karalystės šventovė“.
    Amosas į tai Amazjui atsakė: „Ne pranašas aš, nei pranašo mokinys, o piemuo ir sikomoro vaisių nokintojas. Bet Viešpats paėmė mane nuo bandos ir įsakė: 'Eik ir pranašauk mano tautai Izraeliui !'“

Atliepiamoji psalmė (Ps 84, 9–14)

P. – Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą,
       suteik išganingą pagalbą.

Antrasis skaitinys (Ef 1, 3–14)

    Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais  savo malonės kilnumo šlovei.
    Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.
    Jis dosniai apdovanojo mus savo malone su įvairiopa išmintimi ir sumanumu, paskelbdamas mums savo valios paslaptį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame, amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje.
    Jame esame tapę paveldėtojais, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, kad būtume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Mesijuje.
    Kristuje ir jūs, išgirdę tiesos žodį – išgelbėjimo Evangeliją – ir įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo laidas, kol bus atpirkta jo nuosavybė jo didybės šlovei.

Posmelis prieš Evangeliją (Plg. Ef 1, 17–18)

P. Aleliuja. – Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas teapšviečia mūsų dvasios akis,
                    kad pažintume, kokia yra viltis, į kurią mes esame pašaukti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 7–13)

    Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du.
    Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių.
    Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“.
    Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.