Pirmasis skaitinys (Job 38, 1. 8–11)

    Štai Viešpats iš vėtros atsiliepė Jobui:
    „Kas šėlstančią jūrą galingai sutramdė,
    kai toji putodama veržės iš įsčių,
    kada debesiais lyg drabužiais ją rengiau,
    miglos vystyklais tarsi kūdikį vysčiau?
    Vartus jai pastatęs, skląsčiu juos užsklendęs,
    ribas jai nuskyriau ir šitaip pareiškiau:
    'Lig čia gali eiti, toliau – kad nė žingsnio:
    nuo čia tegu lūš tavo bangos įžūlios!'“

Atliepiamoji psalmė (Ps 106, 23–26. 28–31)

P.  Dėkokite Viešpačiui: jis maloningas per amžius.

Kas laivais plaukia per jūras,
vandenų platybėj prekiauja,
tie mato, kas Dievo sutverta
gilybėse – jo stebuklinguosius darbus. – P.

Jam tarus, audros sukyla,
šiaušiasi bangos.
Ligi debesų jie pakyla,
į gilumas puola,
širdis jų tirpsta iš baimės.– P.

Bėdos suspausti, jie Viešpaties šaukias,
ir jis iš nelaimės išgelbi.
Jis vėjus nutildo,
ir bangos nurimsta. – P.

Jie džiaugias nurimusia jūra,
o jis į uostą juos veda.
Tegu jie dėkoja, kad jis maloningas,
kad jis stebuklingas žmonijai. – P.

Antrasis skaitinys (2 Kor 5, 14–17)

    Broliai!
    Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas.
    Todėl nuo šiol mes nebenorime nė vieno pažinti kūno požiūriu. Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes taip jo nebepažįstame. Taigi, kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 7, 16)

P.  Aleliuja. – Didis pranašas atsirado mūsų tarpe,
                     ir Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 4, 35–40)

    Vieną vakarą Jėzus tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.
    Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį, taip kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvio. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.
    O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“ Juos pagavo didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!“