Pirmasis skaitinys (Ez 17, 22–24)

    Štai ką sako Viešpats:
    „Paimsiu šakelę nuo aukštojo kedro viršūnės ir pasodinsiu. Iš jo viršūninių ūglių nulaušiu liauną šakelę ir pasodinsiu ant aukšto, užmatomo kalno.
    Izraelio kalno viršūnėje ją pasodinsiu. Ji išsišakos ir ves vaisius – išaugs į kedrą puikuolį. Po juo visokie paukščiai galės gyventi, jo šakų pavėsy visokie sparnuočiai galės sau lizduoti.
    Visi lauko medžiai pažins, jog aš, Viešpats, aukštą medį pažeminau, žemą – paaukštinau. Žaliuojantį medį nudžiūdau, o nudžiūvėlį – atželdau. Aš, Viešpats, tai pasakiau ir padarysiu“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 91, 2–3. 13–16)

P.  Kaip gera tave, o Viešpatie, šlovint.

Kaip gera tave, o Viešpatie, šlovint,
skambinti tavo garbei, Aukščiausias,
skelbt naktimis ir rytmečiui brėkštant
tavo gailestingumą ir ištikimybę. – P.

Teisuolis klestės sau kaip palmė,
kaip kedras Libano šakosis.
Viešpaties namuos pasodintas,
žydės jisai prieangiuos Dievo.– P.

Jis vaisių duos net senatvėj,
žaliuos, bus sultingas.
Visiems jisai skelbs: „Koks Viešpats teisingas!
Jis priebėga mūsų, jame tu nerasi kaltybės“. – P.

Antrasis skaitinys (2 Kor 5, 6–10)

    Broliai!
    Mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad, kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto mes gerai nusiteikę ir pasiruošę apleisti kūno būstinę eiti pas Viešpatį.
    Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Sėkla yra Dievo žodis, sėjėjas – Kristus.
                     Kiekvienas, kas jį suranda, gyvuos per amžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 4, 26–34)

        Jėzus kalbėjo minioms:
    „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.
    Jėzus dar pasakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga ir tampa didesnis už visas daržoves, išleidžiančias plačias šakas, taip kad jo pavėsį gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.
    Daugeliu tokių palyginimų Jėzus kalbėjo žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.