Pirmasis skaitinys (Įst 5, 12–15)

    Štai ką sako Viešpats:
    „Laikykis šventadienio: jį švęsk, kaip Viešpats, tavo Dievas, yra tau įsakęs. Šešias dienas gali triūsti, darbuotis, visus savo darbus atlikti. Septintoji diena yra šventė, skirta Viešpačiui, tavo Dievui.
    Tą diena nevalia jokio darbo dirbti nei tau pačiam, nei tavo sūnui nei dukteriai, nei tavo vergui nei vergei, nei tavo jaučiui nei asilui, nei kitiems gyvuliams, taip pat nė ateiviui tavo buveinėje. Tavo vergas ir vergė privalo ilsėtis kaip ir tu. Atsimink: kai tu Egipte buvai vergas, Tai Viešpats, tavo Dievas, iš ten tave išvedė tvirta ir aukštai iškelta ranka. Todėl Viešpats, tavo Dievas, įsakė tau švęsti šventadienį“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 80, 3–8a. 10–11b)

P. Džiūgaudami šlovinkit Dievą – mūsų stiprybę.

Skambinkit kankliais, muškite būgnais,
švelniai pritarkite arfomis, citromis.
Trimituokit trimitais jaunaty, pilnaty:
tai iškilmingos mums dienos! – P.

Taip Izraeliui yra nustatyta
Jokūbo Viešpats taip liepė.
Dievas tokį įstatymą davė Juozapo giminei,
kai prieš Egiptą kovoti išėjo. – P.

Štai negirdėtas balsas prabilo:
„ Aš tau Izraeli nuo pečių nuėmiau naštą.
Jau tavo rankoms nereikia nešiot sunkių doklų.
Sielvarte manęs tu šaukeisi, ir aš tave gelbėjau. – P.

Netikrų dievų neturėki,
negarbink svetimų dievaičių!
Aš esu Viešpats, aš tavo Dievas,
išvedęs tave iš Egipto nelaisvės“. – P.

Antrasis skaitinys (2 Kor 4, 6–11)

    Broliai!
    Pats Dievas, kuris yra taręs: „Iš tamsos tenušvinta šviesa!“, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.
    Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo. Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes
parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne.
   Mums, gyviesiems, dėl Jėzaus nuolat gresia mirtis, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne.

Posmelis prieš Evangeliją (Jn 17, 17b. a)

 P. Aleliuja. –  Tavo žodis, Viešpatie, yra tiesa. Pašventink mus tiesa! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 2, 23–3, 6)

    Vieną šeštadienį Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas. Fariziejai priekaištavo: „Žiūrėk, jie daro šeštadienį tai, kas draudžiama“.
    Jėzus atsakė: „Nejau neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjo maisto ir buvo išalkę: prie vyriausiojo kunigo Abiataro jis įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, ir davė jos valgyti savo palydovams, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams“.
    Ir pridūrė: „Šeštadienis padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šeštadienio Viešpats“.
    Jėzus vėl atėjo į sinagogą, o ten buvo žmogus su padžiūvusia ranka. Fariziejai stebėjo, ar jis gydys jį šabo dieną, kad galėtų apkaltinti.
    Tuomet Jėzus tarė žmogui su padžiūvusia ranka: „Stok į vidurį!“ O juos paklausė: „Ar šeštadienį leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet anie tylėjo. Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų užsispyrimo, tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką!“ Šis ištiesė, ir ranka atgijo.
    Išėję fariziejai tuojau ėmė tartis su erodininkais, kaip Jėzų pražudyti.