Pirmasis skaitinys (Oz 2, 16–17. 21–22)

    Štai ką sako Viešpats:
    Aš vesiuos savo tautą į dykumą ir piršiuos jos širdžiai. Ji noriai ten eis, kaip jaunystės laikais, kaip tada kai jinai iš Egipto išėjo.
    Sutuoksiu tave su savim visam laikui. Sutuoksiu su savim dėl teisės ir teisingumo, dėl malonės ir gailestingumo. Sutuoksiu tave su savim dėl ištikimybės: tada tu suprasi, jog aš esu Viešpats.

Atliepiamoji psalmė (Ps 102, 1–4. 8. 10. 12–13)

P. Viešpats – švelnus maloningas.

Tegul mano siela Viešpatį šlovina,
ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
Lai mano siela Viešpatį šlovina,
lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P.

Jis man visas kaltes dovanoja,
gydo visas mano silpnybes.
Nuo pražūties gelbi mano gyvybę,
gaili manęs ir puošia mane savo malone. – P.

Viešpats – švelnus, maloningas,
neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.
Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
nebaudžia mūsų , kiek verti esam. – P.

Kaip nuo Rytų tolimi Vakarai,
taip toli kaltes mūsų nusviedžia.
Kaip tėvas gailisi vaiko,
taip gailisi Viešpats ištikimųjų. – P.

Antrasis skaitinys (2 Kor 3, 1b–6)

    Broliai!
    Gal reikia, kaip kai kuriems, lydimųjų laiškų į jus ar nuo jūsų? Ne, nes jūs patys esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių suprantamas ir skaitomas. Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse.
    Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę.

Posmelis prieš Evangeliją (Jok 1, 18)

P. Aleliuja. – Tėvas savo valia pagimdė mus tiesos žodžiu,
                    kad mes būtume tarsi pirmienos jo kūrinių tarpe. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 2, 18–22)

    Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: „Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?“
    Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savimi jaunikį, jie negali pasninkauti. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus.
    Niekas nesiuva lopo iš naujo milo ant palaikio drabužio, antraip lopas atplėštų nuo jo gabalą (naujas nuo seno), ir skylė tik padidėtų. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!“