Pirmasis skaitinys (Jon 3, 1–5. 10)

    Viešpaties žodis Jonai bylojo: „Kelkis! Nuvyk į Ninevę, tą didelį miestą, ir skelbk jam bausmę, kurią tau pranešiu“. Jona atsikėlęs nuvyko Ninivėn, kaip Viešpats jam buvo paliepęs.
    Ninivė Dievui buvo didelis miestas – trijų dienų apėjimo. Jona pradėjo apeiti miestą vienos dienos kelione ir šaukė, sakydamas: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninivė bus sunaikinta!“
    Niniviečiai Dievu patikėjo, paskelbė pasninką ir apsivilko maišais – nuo didžiausio iki mažiausio.
    Ir Dievas matė jų darbus, – kad jie nusigręžė nuo savo piktojo kelio, – ir Dievui pagailo daryti tą blogį , kuriuo jiems buvo grasinęs, ir jo nepadarė.

Atliepiamoji psalmė (Ps 24, 4–9)

P.    Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią.

Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią,
išmokyk mane takais tavo eiti.
Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink, –
juk tu esi mano Gelbėtojas ir Dievas. – P.

Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas,
atmink nuo pradžios, kokią meilę man rodei.
Atmink mane dėlei savo gerumo,
nepamirški savo malonės! – P.

Tiesus, malonus yra Viešpats,
to dėlei klystantiems kelią parodys.
Kukliųjų mintis kreips į tiesą,
savo keliu mokys eit nuolankiuosius. – P.

Antrasis skaitinys (1 Kor 7, 29–31)

    Sakau jums, broliai: laikas trumpas!
    Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę.
    Nes šio pasaulio pavidalas praeina.

Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)

P. Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė. Tikėkite Evangelija! – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 1, 14–20)

    Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“
    Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.
    Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį.