Pirmasis skaitinys (1 Sam 3, 3b–10. 19)

    Samuelis ilsėjosi Viešpaties šventykloje, kur buvo Dievo skrynia. Ir Viešpats sušuko: „Samueli!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia!“ Paskui nubėgo pas Elį ir pakartojo: „Aš čia! Juk šaukei mane“. Anas atsakė: „Nešaukiau. Eik ir miegok!“. Tasai nuėjo ir atsigulė.
    Viešpats ir vėl pašaukė Samuelį. Atsikėlęs Samuelis nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Juk šaukei mane“. Tasai atsakė: „Nešaukiau, mano sūnau. Eik ir miegok!“. Samuelis dar nebuvo girdėjęs Viešpaties balso, jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis.
    Viešpats ir trečią kartą pašaukė Samuelį. Tasai atsikėlęs nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Juk šaukei mane“. Tada suprato Elis, jog Viešpats bus šaukęs berniuką. Ir Elis Samueliui pasakė: „Eik ir gulkis miegoti. O jeigu ir vėl tave šauktų, tai atsiliepk: 'Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klauso!'“. Samuelis nuėjo ir atgulė į savo vietą.
    Viešpats atėjo, atsistojo ir kaip pirma sušuko: „Samueli! Samueli!“ Samuelis atsiliepė: „Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!“.
    Samuelis augo. Viešpats buvo su juo, ir todėl nė vienas jo žodis veltui nenuėjo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 39, 2. 4. 7–10)

P. Ateinu, Viešpatie, vykdyti tavosios valios.

Viešpaties aš laukte laukiau,
ir jis prie manęs pasilenkė meiliai.
Į mano lūpas naują giesmę įdėjo –
giesmę Dievui pagarbint. – P.

Tau nepatiko nei kruvinos aukos, nei atnašos vaisių;
bet atvėrei mano ausis, kad klausytų.
Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų.
Tuomet aš tariau: „Ateinu!“ – P.

Knygoje apie mane parašyta:
„Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią;
tavo Teisynas meilus mano širdžiai“. – P.

Tavo teisumą paskelbiau susirinkimui,
Viešpatie, tu žinai, kad aš netylėjau
lūpas sučiaupęs. – P.

Antrasis skaitinys (1 Kor 6, 13c–15a. 17–20)

    Broliai!
    Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui. Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe.
    Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Taip pat kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo.
    Saugokitės palaidumo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnui.
    Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate atpirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Jn 1, 41. 17b)

P. Aleliuja. – Radome Mesiją, tai yra Dievo Pateptąjį. Tiesa ir malonė atėjo per jį. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 1, 35–42)

    Stovėjo Jonas Krikštytojas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekant, paklausė: „Ko ieškote?“
    Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“
    Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada juodu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo maždaug dešimta valanda.
    Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį“). Ir nusivedė jį pas Jėzų.
    Jėzus pažvelgė į jį ir pasakė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“).