Pirmasis skaitinys (Apd 10, 34. 37–43)

    Atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos po Jono skelbtojo krikšto. Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo.
    Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių.
    Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Apie jį visi pranašai liudija, kad visi, kurie jį tiki, gaus jo vardu nuodėmių atleidimą“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 117, 1–2. 16–17. 22–23)

P. – Šią dieną laimingą Viešpats padarė,
        Džiūgaukim, kelkim linksmybes!
A r b a: Aleliuja, aleliuja, aleliuja.

Dėkokime Viešpačiui, nes jisai geras,
jis maloningas per amžius.
Tegu Izraelis kartoja:
„Jis maloningas per amžius!“ – P.

Dievo ranka parodė savo galybę!
Dievas dešinę savo pakėlė!
Aš nemirsiu: gyvensiu
ir skelbsiu Viešpaties darbus. – P.

Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
pačiu kertiniu pasidarė.
Taip Dievo nulemta,
ir mūsų akims tai nuostabą kelią. – P.

    Broliai!
    Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi.

Arba: (1 Kor 5, 6–8)

    Broliai!
    Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte naujas maišymas. Jūs juk esate nerauginti, nes jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nusikaltimo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.

Sekvencija

Velykų aukai didingai
teteikia garbę krikščionys džiaugsmingai.
Atpirko avis Avinėlis:
Kristus sutaikino su Dievu nusidėjėlius.

Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės –
Mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas.

Pasakyk mums, Marija,
Ką esi mačius kelyje? –

Kapą, kur Kristaus kūnas gulėjo,
Ir garbę, kuria Prisikėlusis spindėjo:

Angelus, liudyt nužengusius,
Marškas ir drabužius, Kristaus kūną dengusius.

Mano viltis, Kristus, prisikėlė,
Jis eis pirma jūsų į Galilėją. –

Žinome Kristų tikrai prisikėlus:
Tu, Nugalėtojau, Valdove, pasigailėk mūs.

P. Aleliuja. – Mūsų velykinis Avinėlis – Kristus jau paaukotas. Tad švęskime šventes su Viešpačiu. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 20, 1–9)

    Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“.
    Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo.
    Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.