Pirmasis skaitinys (Pr 11, 1–9)

Visas pasaulis buvo vienkalbis, ir žmonės kalbėjo vienopais žodžiais. Atkeliavę iš rytų, jie atrado lygumą Šinaro krašte ir ten įsikūrė.

Vienas kitam jie pradėjo sakyti: „Imkime dirbti plytas ir jas degti!“ Plytas jie vartojo kaip akmenis ir žemės dervą – kaip skiedinį. Paskui jie kalbėjo: „Pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne. Taip mes išgarsinsime savąjį vardą ir neišsisklaidysime po visą po visą pasaulį!“

Ir Viešpats nusileido pažiūrėti miesto ir bokšto, kuriuos statėsi žmonės. Jis tarė: „Na štai, jie yra viena tauta ir viena kalba visi kalba. Ir tai tik pradžia jų darbuotės! Dabar jiems nieko nebebus nepasiekiamo, ko tiktai jie besiimtų. Todėl nusileiskime žemėn ir jiems sumaišykime kalbą, kad nebesuprastų, ką kitas sako!“

Ir Viešpats išblaškė juos iš tenai po pasaulį, ir jie paliovė statyti tą miestą. Todėl tas miestas vadinamas Babeliu – Sąmaiša, nes ten Viešpats sumaišė žmonių kalbą ir iš ten juos išsklaidė po visą pasaulį.

A r b a: Pirmasis skaitinys (Iš 19, 3–8a. 16–20b)

Mozė užkopė pas Dievą. Jam Viešpats nuo kalno sušuko: „Tu štai ką paskelbk Jokūbo namams, pranešk Izraelio vaikams:

'Jūs esate matę, ką padariau egiptiečiams, kaip jus nešiau ant erelių sparnų ir čia, pas save, parsivedžiau. Dabar gi, jeigu klausysite manojo balso, laikysitės mano sandoros, tai būsite mano ypatinga nuosavybė visų tautų tarpe. Juk mano yra visa žemė, o jūs man būsite kunigų karalystė ir šventoji tauta'. Tai tokius žodžius pasakyk Izraelio vaikams“.

Nulipęs nuo kalno, Mozė susišaukė tautos seniūnus. Jis perdavė jiems visus tuos žodžius, kuriuos jam Viešpats buvo pavedęs. Visa atauta vieningai pareiškė: „Mes vykdysime visa, ką Viešpats kalbėjo!“

Į trečiąją dieną, aušrai bešvintant, sudundo griaustinis, ir ėmė žaibuoti; kalną užgulė sunkūs debesys, ir nuskambėjo galingas trimitų skardas. Tauta stovykloje pradėjo drebėti. Mozė išvedė ją iš stovyklos sutikti Dievo. Jie liko stovėti kalno papėdėje.

Sinajaus kalnas skendėjo dūmuose, nes Viešpats ugnyje ant jo buvo nužengęs. Nuo kalno kilo dūmai tartum iš krosnies. Ir visas kalnas smarkiai drebėjo, trimito skardas vis labiau stiprėjo. Mozei kalbėjo, o Dievas grumėjimu atsakinėjo. Viešpats buvo nužengęs ant Sinajaus kalno, ant pačios jo viršūnės, ir buvo pašaukęs Mozę į kalno viršūnę.

A r b a: Pirmasis skaitinys (Ez 37, 1–14)

Mane pasigavo Viešpaties ranka, ir Viešpats mane išsivedė dvasioje ir pastatė vidury lygumos, kuri buvo pilna numirėlių kaulų. Mane jis vedžiojo pro juos aplinkui: daugybė jų metėsi lygumos paviršiuje. Jie buvo visai sudžiūvę.

Mane jis paklausė: „Žmogau, ar kaulai tie gali atgyti?“ Aš atsakiau: „Viešpatie Dieve, tik tu tai žinai“.

Tada jis man tarė: „Tu papranašauk šitiems kaulams, kalbėk jiems: 'Sudžiūvę kaulai, klausykitės Viešpaties žodžio!' Štai ką Viešpats Dievas sako šiems kaulams: 'Jums aš įkvėpsiu gyvybės dvasią, ir jūs atgysite. Uždėsiu jums sausgysles, aptrauksiu jus mėsomis, apvilksiu oda ir pats jums įkvėpsiu gyvybės dvasią, kad jūs atgytumėte. Tada jūs žinosite, kog aš esu Viešpats'“.

Ir aš pranašavau, kaip man buvo liepta. Ir štai, man bepranašaujant, pakilo barškėjimas. Sujudo numirėlių kaulai ir ėmė atitinkamai slinkti vienas prie kito. Mačiau, kaip ant jų užsidėjo sausgyslės bei mėsos, ir jiems iš viršaus užsivilko oda. Tačiau gyvybės kvapo juose dar nebuvo.

Tada jis man tarė: „Tu pranašauk dabar dvasiai, žmogau, pranašauk, ipasakyk dabar dvasiai: 'Štai ką sako Viešpats Dievas: Iš keturių vėjų ateik šen, dvasia! Prikvėpk šiuos negyvėlius, kad jie atgytų'“.

Ir aš pranašavau, kaip man buvo liepta. Tuomet įėjo į juos gyvybės kvapas. Jie atgijo ir atsistojo ant kojų. Jų buvo be galo didelė kariuomenė.

Ir jis man tarė: „Žmogau, tie mirusių kaulai yra ištisi Izraelio namai. Jie sako: 'Sudžiūvo mūsieji kaulai. Pražuvo mūsų viltis. mes apleisti' Todėl tu jiems pranašauk ir kalbėk: Štai ką sako Viešpats Dievas:

'Atversiu jūsų kapus ir iškelsiu jus, mano tauta, iš jūsų kapų. nunešiu jus Izraelio žemėn. Kuomet aš atversiu jūsų kapus ir iškelsiu jus, mano tauta, iš jūsų kapų, tuomet jūs žinosite, jog aš esu Viešpats. Įkvėpsiu į jus savo dvasios, kad jūs atgytumėte, ir parvesiu jus į jūsąją šalį. Tada jūs žinosite, jog aš esu Viešpats. Aš tai kalbėjau ir aš tai įvykdysiu – Viešpaties žodis'.“

A r b a: Pirmasis skaitinys (Jl 3, 1–5)

Štai ką Viešpats sako:

„Tada išliesiu savo dvasios ant kiekvieno kūno. Jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, jūsų seneliai sapnus sapnuos, o jūsų jaunuoliai matys regėjimus. taip pat ant tarnų irtarnaičių tomis dienomis aš išliesiu savo dvasios.

Aš rodysiu nuostabių ženklų danguje ir žemėje: kraują, ugnį ir stulpą dūmų. Saulė pavirs į tamsą, mėnulis – į kraują, prieš stojant Viešpaties dienai, didingai ir baisiai.

Bus taip: kas šauksis Viešpaties vardo, bus išganytas. Mat Siono kalne ir Jeruzalėje bus išganymas, kaip Viešpats yra pažadėjęs, ir prie išsigelbėjusių priklausys tie, kuriuos Viešpaties pašauks.“

Atliepiamoji psalmė (Ps 103, 1-2a. 24 ir 35c. 27–28. 29bc–30)

P.  Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą.

A r b a: Aleliuja.

Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis,
apsisiautęs grožiu ir kilnybe!
Tave supa šviesybės apsiaustas. – P.

Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė. – P.

Iš tavęs laukia peno kas gyvas,
o tu maitini, kam kada reikia.
Tu daliji, ir jie patenkinti ima,
iš tavo rankos sočiai maitinas.– P.

Tau pasislėpus, jie išsigąsta,
krinta, kai atimi kvapą, ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo dvasią, ir kyla gyvybė,
ir atnaujini žemės veidą. – P.

  Antrasis skaitinys (Rom 8, 22–27)

     Broliai!
    Mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įsikūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.
    Taipogi Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios siekimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis
                     ir įžiebk jose savo meilės ugnį.– P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 7, 37–39)

    Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė:
    „Jei kas trokšta, teateinie pas mane! Teatsigeria, kas mane tiki. Kaip Raštas sako,– iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“.
    Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, kol Jėzus dar nebuvo pašlovintas.