Pirmasis skaitinys (Iz 52, 7–10)

    Kokios gi dailios čia, kalnuose, džiaugsmingojo šauklio kojos – to, kuris skelbia ramybę, garsina gerą naujieną ir žada išganymą, kuris kalba Sionui: „Tavo Dievas yra Valdovas!“ Klausykis, jau šūkauja tavo žvalgai – visi drauge džiūgauja, nes jie akivaizdžiai mato, jog Viešpats į Sioną grįžta.
    Todėl ir jūs pradėkite džiūgauti, Jeruzalės griuvėsiai, nes Viešpats paguos savo tautą, išgelbės Jeruzalę. Viešpats iškels savo šventąją ranką visų tautų akyse. Visi pasaulio kraštai išvys mūsų Dievo išganymą.

Atliepiamoji psalmė (Ps 97, 1. 2–3ab. 3cd–4. 5–6; P.: 3c)

P. Mato visas pasaulis išganingąjį Dievo veikimą.

Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
nuostabius darbus jis daro!
Jo dešinė visagalė,
jo šventoji ranka pergales skina. – P.

Savo išganymą Viešpats apreiškė,
jo teisingumas šviečia pagonims.
Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
Izraelio šeimai žadėtą. – P.

Ir mato visas pasaulis
išganingąjį Dievo veikimą.
Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
šūkaukit, džiūgaukit, grokit! – P.

Viešpačiui skambinkit arfom,
giedokit, pritariant kankliams.
Trimitų ir rago balsai tegu aidi,
Valdovą Viešpatį girkit audringai. – P.

    Daug kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė Visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, nešantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Dievo didybės dešinėje aukštybių aukštybėse ir tapo tiek prakilnesnis už angelus, kiek aukštesnį už juos paveldėjo vardą.
    Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta: „Tu esi mano Sūnus, aš šiandien pagimdžiau tave“? Ir vėl: „Aš jam būsiu tėvas, o jis bus man sūnus“. Toliau, įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, jis sako: „Tepagarbina jį visi Dievo angelai“.

Posmelis prieš evangeliją

P. Aleliuja. – Mums šventa diena išaušo.
                   Ateikite, tautos, pagarbinkite Viešpatį:
                   šiandien didinga šviesa nužengė žemėn. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 1, 1–5. (6–8). 9–14. (15–18))

    Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.
    Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.
    Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------
    [ Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. ]
--------------------------------------------------------------------------------------------------------
    Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.
    Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę.
    Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------
[ Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“.
    Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas  duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.
    Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė. ]
--------------------------------------------------------------------------------------------------------