Pirmasis skaitinys (Iz 50, 4–9a)

    Štai ką sako Dievo tarnas:
    „Viešpats Dievas man davė iškalbų liežuvį, kad aš sugebėčiau meilingu žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadino mano ausis, kad lyg mokinys jo klausyčiaus. Viešpats Dievas atvėrė man ausį.
    Aš nesigyniau, atgal nesitraukiau. Daviau savo nugarą mušantiems, atkišau savo žandenas raunantiems. Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo ir spjaudė.
    Tačiau man padės Viešpats Dievas, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Todėl nutaisau savo veidą, kaip titnagas kietą; žinau, jog nebūsiu sugėdintas.
    Šalia yra tas, kuris mane išteisins. Tai kas panorės su manim bylinėtis? Išeikime vienas prieš kitą! Tai kas mane kaltins? Tegul jis man prisistato!
    Štai man padės Viešpats Dievas: tai kas gi mane bepasmerktų?“

Atliepiamoji psalmė (Ps 68, 8–10. 21–22. 31. 33–34)

P. – Mane išklausysi, nes tu didžiai geras, jau metas tau, Viešpatie, būt maloningam.

Dėl tavęs man tenka kentėti užgaules,
turi raudonuot veidas.
Esu savo broliams svetimas tapęs,
nebe giminė vaikams tos pačios močios.
Kadangi uoliai rūpinaus tavo šventove,
mane niekina tie, kurie tave užgaulioja. – P.

Paniekos plėšo man širdį, jėgas mano čiulpia.
Užuojautos laukiu, bet nėr jos ...
Nerandu, kad mane kas paguostų ...
Į maistą pila man tulžį,
actą duoda gerti ištroškus ... – P.

Šlovinsiu giesme aš Dievo vardą
ir aukštinsiu jį dėkingai.
Kelkit galvas aukštyn, nuolankieji, pradžiukit!
Teatgis širdys tų, kurie Dievo ieško.
Beturčius Viešpats girdi,
neniekin savųjų, apkaltų grandinėm. – P.

Sveikas, mūsų Karaliau! Tik tu pagailėjai mūsų, paklydėlių

Sveikas, mūsų Karaliau!
Paklusdamas Tėvui, daveis tu vedamas kryžiuoti, kaip romus avinėlis – papjauti.

    Vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto Judas ieškojo progos išduoti Jėzų.
    Pirmąją Neraugintos Duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“
    Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: 'Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais'“. Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.
    Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių užėmė vietas prie stalo. Pradėjus valgyti jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“.
    Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
    Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti“.
    Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“
    Jis atsakė: „Taip, tu!“