Didžiojo ketvirtadienio rytas (ABC)
Krizmos Mišios

Pirmasis skaitinys (Iz 61, 1–3a. 6a. 8b–9)

Pranašas kalbėjo:

„Dievo dvasia ant manęs, kadangi mane yra Viešpats patepęs. Jisai mane pasiuntė nešti džiugiosios naujienos vargdieniams, gydyti tų, kurių širdis prislėgta, skelbti belaisvių išvadavimo, kalinių paleidimo, pagarsinti Viešpaties malonės metų bei keršto už mūsų Dievą dienos, paguosti tų, kurie liūdi, nudžiuginti gedinčių Siono: vietoj pelenų jiems duoti brangenybių, vietoje gedulo – džiaugsmo aliejaus, vietoje sielvarto – džiudesio giesmę.

O jūsų vardas bus „Viešpaties kunigai“, jūs vadinsitės „mūsų Dievo tarnai“.

Aš ištikimai atiduosiu jų pelną ir su jais sudarysiu amžiną sandorą. Jų palikuonys bus žinomi tautose, jų atžalos – gentyse. Visi, kurie juos matys, supras, jog tai padermė, kurią laimina Viešpats.“

Atliepiamoji psalmė (Ps 88, 21–22. 25 ir 27)

P. – Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius.

Aš Dovydą, savo pasirinktą tarną,
pašventinau savo šventuoju aliejum.
Mano ranka visuomet su juo bus,
jį stiprins mano galybė. – P.

Jam rodysiu savo ištikimybę, malonę,
pakils per mane jo galybė.
Jisai man sakys: „Tu mano Tėvas, tu mano Dievas
ir priebėga man išsigelbėt“. – P.

Antrasis skaitinys (Apr 1, 5–8)

Malonė ir ramybė jums nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, pirmutinio prisikėlusio iš numirusių, žemės karalių valdovo. Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.

Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!

„Aš esu Alfa ir Omega“, sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis.

Posmelis prieš evangeliją (Iz 61, 1)

Dievo dvasia ant manęs. Jisai mane pasiuntė nešti džiugiosios naujienos vargdieniams.

Evangelija (Lk 4, 16–21)

Jėzus atėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šeštadienį, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta:

„Viešpaties Dvasia su manim, nes jis patepė mane, kad neščiau gerą naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningųjų Viešpaties metų“.

Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.