Pirmasis skaitinys (Įst 8, 2–3. 14b–16a)

    Mozė kalbėjo visam Izraeliui:
    „Atmink, Izraeli, tą visą kelią, kuriuo tave Viešpats, tavo Dievas, per keturiasdešimt metų vedžiojo po dykumą, kad tave nusileisti priverstų ir išbandytų. Jisai gi norėjo matyti, kaip pasielgsi: ar tu laikysies, ar ne, jo įsakymų.
    Alkiu jis privertė tave nusileisti, paskui valgydino mana, kurios nežinojai, kurios nė tavo tėvai nežinojo. Jisai gi norėjo, kad tu suprastum, jog žmogus yra gyvas ne vien tiktai duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų.
    Neužmiršk tad Viešpaties, savo Dievo, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų; kuris tave vedė per didelę, baisią dykumą, per ugnies gyvates ir skorpionus, per išdžiuvusį, visai bevandenį kraštą; kuris padarė, kad tau iš kiečiausios uolos vanduo ištrykštų; kuris tave dykumoje valgydino mana, kurios tavo tėvai nežinojo“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 147, 12–15. 19–20)

P.  Šlovink, Jeruzale, Viešpatį.

Šlovink, Jeruzale, Viešpatį,
savo Dievą garbink, Sione!
Jis tavo vartams skląsčius padarė,
tavo vaikams jis duoda palaimą. – P.

Tavo riboms teikia ramybę,
sotina tave kviečių derlium.
Jis savo žodį siunčia į žemę, –
sparčiai jo įsakymas skrieja. – P.

Jokūbo vaikams savo žodį paskelbė,
Izraeliui savo įstatymus ir priesakus davė.
Kitoms tautoms jis to nepadarė,
nė vienai iš jų neapreiškė savo sprendimų. – P.

    Broliai!
    Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona.

Sekvencija

Nuo saulėtojo Siono iškilmingo himno tonai šlovina Ganytoją.
Šiandien himnai paslaptingi skelbia duoną nemirtingą, ypatingos prigimties.
Gyvą duoną, gyvą vyną Jėzus mokiniams dalino, liepdamas dalint kitiems.
Ir todėl giesmė džiaugsminga, iškilni, giliai prasminga šviesą pažeria mintims.
Minima diena didžioji, šventės sukaktis šviesioji – įsteigimas paslapties.
Naujo amžiaus atėjimas, naujo priesako skelbimas užbaigė senus laikus.
Vietoj atvaizdo – tikrovė, vietoj praeities – naujovė, tarsi saulė po nakties.
Vakarienėj paslaptingoj Kristaus auką išganingą įsteigė visiems laikams.
Švęsti duoną, švęsti vyną, skelbti Kristaus atminimą liepia priesakas kilnus.
Jo galybėje – tikrumas: duona keičiasi į Kūną, vynas tampa jo Krauju.
Jo žodžiu Bažnyčia tiki – jog nematomi dalykai iš tiesų gyvi aukoj.
Paslėpta esmė didinga, išorės ženkluos skirtinguos slypi vienas turinys.
Kraujas – gėrimas slaptingas, Kūnas – maistas nemirtingas, – visas Kristus abiejuos.
Jis nedalomas ir sveikas, net dalijamas nekeičia vieneto esmės gilios.
Ima vienas, ima šimtas – Kūno prigimtis nekinta, pasilieka ta pati.
Tik veikimas jos skirtingas: ji geriesiems palaiminga, o blogiesiems – pražūtis.
Nuostabus toksai likimas: ir palaima, ir žlugimas iš šaltinio to paties.
Jis išlieka paplotėly, ir mažiausiam trupinėly,– visas Kristus, garbe žėrįs,– garbink ir neabejok!
Nieks negali jo pažeisti, ženklo turinio pakeisti, ženklą galime paliesti, bet esmė nesumažės.
Angelų šlovingą duoną, mylimiems vaikams malonę duoda vargšams į kelionę, tik ne pajuokai – piktiems.
Ji – tikrovė tų šešėlių: manos tautai Izraelio, jų Velykų avinėlio, Izaoko atnašos.
O Ganytojau meilingas, Jėzau, būk mums gailestingas, Tu ganyk mus, Tu mus ginki, amžiams laime apdalinki, ten, kur nebebus mirties.
Visažini, visagali, žmogų gelbstintis bedalį, amžinon puoton pakviesk mus ir namiškiais padaryk mus su šventaisiais danguje.

P.  Aleliuja. – Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, – sako Viešpats; –
                     kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 6, 51–58)

    Jėzus pasakė žydų miniai:
    „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
    Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo:
    „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“.