Pirmasis skaitinys (Iz 25, 6–10a)

    Kareivijų Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, pokylį su kilniausiais vynais, su geriausiais, gardžiausiais patiekalais, su puikiausiais, tauriausiais gėrimais. Jis nuims šiame kalne tą šydą, kuris dengia visas gimines, tą nuometą, kuris gobia visas tautas.
    Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo kiekvieno veido. Jis nuims savo tautos gėdą nuo visos žemės. Šitaip Viešpats kalbėjo.
    Tą dieną sakys: „Štai mūsų Dievas! Iš jo mes tikėjomės sau išsigelbėjimo. Tai Viešpats, kuriuo pasikliovėme. Džiūgaukim, kelkim linksmybes: jis mus išgelbėjo! Viešpaties ranka ant šio kalno ilsis“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 22, 1–6)

P.  Viešpaties būste gyvensiu per amžius ilgiausius.

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina,
veda mane teisingais takais savo garbei. – P.

Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
Tavo lazda, vėzdas galingas,
drąsą man duoda. – P.

Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę. – P.

Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius. – P.

    Broliai!
    Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Man pažįstamos visokios gyvenimo sąlygos: būti sočiam ir alkanam, būti turtingam ir skursti. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina. Vis dėlto jūs gerai padarėte, bendraudami su manim varge.
    O mano Dievas Kristuje Jėzuje tenkins visus jūsų reikalus iš savo turtų Jėzaus Kristaus garbei. Mūsų Dievui ir Tėvui šlovė per amžių amžius! Amen.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Ef 1, 17–18)

P.  Aleliuja. – Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas
                       teapšviečia mūsų dvasios akis, kad pažintume, kokia yra viltis,
                       į kurią mes esame pašaukti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 22, 1–10. (11–14))

    Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais:
    „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti.
    Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: 'Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!' Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.
    Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.
    Galop jis tarė tarnams: 'Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves'. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------     [ Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: 'Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?' Tasai tylėjo. Tuomet karalius liepė tarnams: 'Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas'. ]
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
    Nes daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“.