Pirmasis skaitinys (Iz 55, 6–9)

    Ieškokite Viešpaties, nes jis leidžiasi randamas; šaukitės jo, nes jis arti! Tepalieka nusidėjėlis savąjį kelią, nedorėlis – savuosius kėslus! Tegrįžta pas Viešpatį, kad jo pagailėtų, pas mūsąjį Dievą, didžiai gailestingą.
    Mano mintys – ne jūsų mintys, ir jūsų keliai – ne mano keliai,– Viešpaties žodis. Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius, ir mano mintys – jūsų mintis.

Atliepiamoji psalmė (Ps 144, 2–3. 8–9. 17–18)

P.  Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias.

Noriu kasdien tave šlovint,
tavąjį vardą trokštu garbinti amžiais.
Viešpats be galo didingas ir garbės vertas,–
niekas neperpras jojo didybės! – P.

Viešpats švelnus, gailestingas,
didžiai maloningas, rūstauti negreitas.
Viešpats visiems yra geras,
savo visiems kūriniams gailestingas. – P.

Kur Viešpats žengia – žengia teisingai,
ką jis padaro, tas šventa.
Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias,
kiekvienam, kas iš tyros širdies šaukias. – P.

    Broliai!
    Kristus bus viešai išaukštintas mano kūne – nesvarbu, ar gyvenimu, ar mirtimi. Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti.
    Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums.
    Tiktai elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Apd 16, 14b)

P.  Aleliuja. – Atverk, Viešpatie, mūsų širdį
                      tavo Sūnaus žodžiams. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 20, 1–16)

    Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą:
    „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.
    Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'.
    Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!' Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.
    Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, kurie nešėme dienos ir kaitros naštą'. Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniajam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia daryti su savais pinigais, kaip noriu? Ar todėl tu šnairuoji, kad aš geras?!'
    Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“.