Pirmasis skaitinys (Sir 27, 30–28, 7)

Pagieža ir pyktis – jausmai nedoringi:
tiktai nusidėjėlis juos tepalaiko.
Kas keršyti mėgsta, tam keršija Viešpats:
jo nuodėmes Viešpats atsimena nuolat.

Atleisk savo artimui, ką jis tau kaltas,
tada tu ir sau atleidimą išmelsi.
Žmogus, kuris nuolat įširdęs ant kito,
negali prašyti sau Dievo malonės.
Kas kito žmogaus pagailėti nenori,
tasai ir pas Dievą neras gailingumo.
Pats būdamas niekas, be perstojo pučias –
tai kas gi jį, kaltą, norės beužtarti?

Atmink, kad reiks mirti, ir pyktauti liaukis;
įsakymus vykdyk – tada nepražūsi.
Laikykis, ko lieptas, ant kito negiežkis,
atmink Dievo sandorą, skriaudą nukęski.

P.  Viešpats – švelnus, maloningas, neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo.

Tegu mano siela Viešpatį šlovina,
ir visa, kas yra manyje, tegarbina jo šventąjį vardą!
Lai mano siela Viešpatį šlovina,
lai neužmiršta, kiek jis man gero padarė. – P.

Jis man visas kaltes dovanoja,
gydo visas mano silpnybes.
Nuo pražūties gelbi mano gyvybę,
gaili manęs ir puošia mane savo malone. – P.

Ne visą laiką jis baras,
ne amžinai jis įširdęs.
Ne pagal mūsų kaltybes mums moka,
nebaudžia mūsų, kiek verti esam. – P.

Kaip nepasiekiamai aukštas dangus viršum žemės,
taip yra didis jo gailestingumas
tiems, kurie jo šventai bijo.
Kaip nuo Rytų tolimi Vakarai,
taip toli kaltes mūsų nusviedžia. – P.

    Broliai!
    Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi, ar gyvename, ar mirštame,– mes esame Viešpaties. Juk Kristus numirė ir atgijo, kad viešpatautų ir mirusiesiems, ir gyviesiems.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 13, 34)

P.  Aleliuja. – Aš jums duodu naują įsakymą,– sako Viešpats,–
                     kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 18, 21–35)

    Priėjo prie Jėzaus Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
    Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu!' Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
    Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: 'Atiduok skolą!' Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu'. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
    Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: 'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!' Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
    Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.