Pirmasis skaitinys (1 Kar 19, 9a. 11–13a)

   Atėjęs ligi Dievo kalno Horebo, Elijas užsuko į urvą nakvynės. Į jį štai prabilo Viešpats: „Išeik ir stokis ant kalno prieš Viešpatį!“
   Ir štai praėjo Viešpats. Pirm Viešpaties ėjo stiprus, smarkus vėjas, draskydamas kalnus ir daužydamas uolynus. Bet Viešpats nebuvo vėtroje. Po vėtros pakilo žemės drebėjimas. Bet Viešpats nebuvo žemės drebėjime. Po drebėjimo užėjo ugnis. Bet Viešpats nebuvo ugnyje. Praėjus ugniai, prasidėjo švelnus, ramus šlamėjimas. Tatai išgirdęs, Elijas apsiaustu užsidengė veidą, išėjo ir atsistojo prie jo angos.

Atliepiamoji psalmė (Ps 84, 9–14)

P. Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, suteik išganingą pagalbą.

Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo,
ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. – P.

Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
pasibučiuos Taika su Teisybe.
Žemėje dygs Ištikimybė,
iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. – P.

Visokių gėrybių duos Viešpats,
derlinga bus mūsų žemė.
Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
o josios pėdom seks Dievo palaima. – P.

Antrasis skaitinys (Rom 9, 1–5)

    Broliai!
    Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda.
    Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną. Jie yra izraelitai, turintys įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen!

Posmelis prieš evangeliją (Ps 129, 5)

P. Aleliuja. – Dieve, tavy mano viltys,
                    tavo žodžiu pasitiki mano siela. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 14, 22–33)

    Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
    Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
    Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
    Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
    Jis atsakė: „Eik!“
    Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
    Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.
    Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“