Pirmasis skaitinys (1 Kar 3, 5. 7–12)

    Naktį per sapną Saliamonui pasirodė Viešpats ir sako: „Prašyk, ko tik nori, ir aš tau duosiu“.
    Saliamonas tarė: „Dabar, mano Viešpatie Dieve, tu savo tarną paskyrei karaliumi vietoj jo tėvo Dovydo.  Bet aš tebesu labai jaunas ir nemoku, kaip pridera elgtis karaliui. Juk tavo tarnas vadovauja tautai, kurią tu esi išsirinkęs; tai didelei tautai, kurios dėl gausybės negalima nei suskaityti, nei nustatyti. Tad duok savo tarnui nuovokią širdį, kad ji tavo tautą mokėtų valdyti ir gera nuo pikta atskirti! Įstengtų valdyti šią tautą didžiulę?“
    Ir Viešpačiui patiko, kad Saliamonas prašė tokio dalyko. Todėl jam Dievas atsakė: „Kadangi meldei mane šito, kadangi prašei sau ne ilgo gyvenimo, turtų ar priešų mirties, bet išmanymo teisingiems sprendimams daryti, tai aš tavo prašymą noriai patenkinsiu: aš duodu tau širdį, tokią išmintingą bei supratingą, jog iki tavęs dar nebuvo ir po tavęs nebus tokio, kuris tau prilygtų“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 118, 57. 72. 76–77. 127–130)

P. Viešpatie, tavo įstatymą aš karštai myliu!

Sakau Dievui: tokia dalia mano –
tavo žodžių laikytis.
Man tavo paskelbtas Teisynas – didelis turtas,
brangesnis už auksą, sidabrą. – P.

Tavo gerumas mane tepaguodžia,
kaip esi savo tarnui žadėjęs.
Būk gailestingas, ir ašai gyvensiu,
nes mane tavo įstatymas žavi. – P.

Tavo nurodymai brangesni man už auksą,
mielesni už grynąjį auksą.
To dėlei tvarkausi pagal visus tavo nuostatus,
pakęst negaliu jokių melo vingių. – P.

Tavo potvarkiai iš tiesų stebuklingi,
todėl mano siela juos sergi.
Tavo žodžių skaidrumas apšviečia,
neišmanėlius gali pamokyt. – P.

    Broliai!
    Mes žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašiais į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis daugelio brolių tarpe.
    Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Mt 11, 25)

P. Aleliuja. – Šlovė tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,
                    kad karalystės paslaptis apreiškei mažutėliams. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 13, 44–46. (47–52))

    Jėzus bylojo minioms:
    „Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.
    Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------     [ Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų tarpo ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
    Ar supratote visa tai?“
    Jie jam sako: „Taip“.
    Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“. ]
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------