Pirmasis skaitinys (Išm 12, 13. 16–19)

Nėra kito Dievo – tik tu esi vienas,
kurs visa ką tvarko didžiai rūpestingai.
Todėl tau nereikia kam nors dar įrodyt,
jog tavo sprendimai tikri ir teisingi.

Tu didis, galingas, tačiau ir teisingas.
Visiems viešpatauji, visiems ir atleidi.
Tu savo galybę tik tam teparodai,
kas nepripažįsta, jog ji neribota.
Ir tuos, kurie tavo galybės nepaiso,
tu priverstas bausti dėl jų įžūlumo.

Naudodamas galią, švelniausiai ją taikai –
teisi išmintingai, visad gailestingai,
nors visa, ką nori, gali padaryti.
Iš to, kaip elgiesi, visi pasimoko:
žmogus kitam žmogui – bičiulis ir draugas.
Saviesiems vaikams palikai giedrą viltį,
jog ir nusidėjus jiems leisi sugrįžti.

P.  Viešpatie, tu meilus, maloningas.

Viešpatie, tu meilus, maloningas
ir gailestingas visiems, kurie tavęs šaukias.
Viešpatie, mano maldos paklausyki,
pasidomėki, ko garsiai maldauju. – P.

Visos tavo sutvertosios tautos
eis tavęs, Viešpatie, garbint,
skelbs tavo vardą.
Tu esi didis ir stebuklingas,
tu, tiktai tu esi Dievas! – P.

Bet tu, Viešpatie, Dieve gailestingas ir maloningas,
rūstaut negreitas, geriausias, ištikimiausias.
Žvelk į mane ir manęs pagailėki,
duok savo tarnui stiprybę. – P.

    Broliai!
    Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios siekimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Mt 11, 25)

P.  Aleliuja. – Šlovė tau, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,
                      kad karalystės paslaptis apreiškei mažutėliams. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 13, 24–31. (31–43))

    Jėzus pateikė minioms palyginimą:
    „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.
    Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: 'Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?' Jis atsakė: 'Tai padarė mano priešas'. Tarnai pasisiūlė: 'Jei nori, mes eisime ir jas išrinksime'. Jis atsakė: 'Ne, kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūčiai. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: 'Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną'“.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------     [Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu, taip kad padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“.
    Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė ir įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.
    Visa tai Jėzus bylojo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo pranašo pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“.
    Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jis atsiliepė:
    „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai.
    Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje.
    Kas turi ausis, teklauso!“]
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------