Pirmasis skaitinys (2 Kar 4, 8–10. 14–16a)

    Vieną dieną Eliziejus atvyko į Šunemą. Tenai gyveno kilminga moteris, kuri jį užprašė pas save vakarienės. Vėliau, kada bekeliavęs pro šalį, jis nuolat užsukdavo pas ją vakarienės. O kartą jinai savo vyrui pasakė: „Žinau, jog tas vyras, kuris pas mus apsilanko, yra šventas Dievo žmogus. Išmūrykime jam viršuje kambarėlį; tenai pastatykime lovą, stalą, kėdę ir žibintą. Kada jis pas mus beužeitų, galės tenai apsistoti“.
    Kartą vėl apsilankęs, Eliziejus paklausė savo tarną Gehazį, ką dėl tos moters padarius. Tasai atsakė: „Jinai neturi sūnaus, o jos vyras – nusenęs“. Tada jis paliepė: „Pakviesk ją!“ Tasai pavadino. Kai ji pasirodė prie durų, ją Eliziejus patikino: „Ateinančiais metais – Dievas duos – apie šį laiką tu glamonėsi sūnelį“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 88, 2–3. 16–19)

P.  Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius.

Aš, Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius,
kartų kartoms savo burna garsinsiu tavo ištikimybę.
Juk pasakyta: „Santarvės malonė užtikrinta amžiams“.
Tvirta kaip dangus tavo, Dieve, ištikimybė. – P.

Laiminga tauta, kuri tave garbinti moka džiaugsmingai,
tavo veido šviesos apšviesta ji gyvena.
Nuolat linksmina ją tavo vardas,
didžiuojas ji tavo teisybe. – P.

Jos galybę spindesys tavo puošia,
mes stiprūs tavo malone.
Juk Viešpaties rankoj yra mūsų skydas,
Visagalio žinioj ir Izraelio karalius. – P.

    Broliai!
    Mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje. Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.
    Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.

Posmelis prieš evangeliją (1 Pt 2, 9)

P.  Aleliuja. – Jūs išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta;
                      garsinkite šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus
                      iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 10, 37–42)

    Jėzus bylojo savo apaštalams:
    „Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau už mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – irgi nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.
    Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs.
    Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį.
    Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mano mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“.