Gg 2, 8–14 Štai mano mielasis kalnais atšokuoja
Skaitinys iš Giesmių giesmės.
Klausykis! Mano mylimasis! Štai jis ateina,
šokinėdamas per kalnus, liuoksėdamas per kalvas.
Mano mylimasis panašus į gazelę ar jauną briedį.
Štai jis stovi už mūsų sienos, žvelgia vidun pro langus,
bando įžiūrėti pro pinučius. Mylimasis mane kalbina!
Jis man taria: „Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!
Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo.
Žemė nuberta žiedais, tuojau metas vynmedžius genėti,
ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje.
Figmedis augina žalias figas,
ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais.
Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!
O mano balande uolų plyšyje, uolos prieglobstyje,
leisk man pamatyti tavo veidą ir išgirsti tavo balsą,
nes tavo balsas toks mielas ir tavo veidas gražus.“
Tai Dievo žodis.
Arba: Sof 3, 14–18a
Viešpats džiaugsis tavim ir krykštaus
Skaitinys iš pranašo Sofonijo knygos.
Krykštauk iš džiaugsmo, Ziono dukra! Šauk, Izraeli! Visa širdimi džiaukis ir džiūgauk, dukra Jeruzale! Viešpats panaikino tau padarytą nuosprendį, nušlavė šalin tavo priešus. Izraelio karalius, Viešpats, yra tavyje; tau nelaimės bijoti daugiau nereikės.
Tą dieną Jeruzalei bus sakoma: „Nebijok, Zionai, nenuleisk rankų!“ Viešpats, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas yra tavyje: jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giesme kaip džiūgaujama iškilmių dieną.
Tai Dievo žodis.
Ps 32 (33), 2–3. 11–12. 20–21 (P.: 1a ir 3a). P. Džiūgaukite Viešpatyje jūs, teisieji, –
giedokite jam naują giesmę.
Lyra Viešpatį šlovinkit, *
skambinkit jam dešimtstyge arfa.
Giedokite jam naują giesmę, *
šmaikščiai lieskite stygas, džiaugsmingai valiuokit. – P.
Viešpaties užmojis tveria per amžius, *
jo širdies godos eina iš kartos į kartą.
Laiminga tauta, kurios Dievas yra Viešpats, *
tauta, kurią jis paveldu sau išsirinko. – P.
Viešpatyje mūsų viltys, – *
jis apsauga mums ir skydas.
Džiaugiasi juo mūsų širdys, *
jo šventuoju vardu pasikliovę. – P.
P. Aleliuja. – O Emanueli, mūsų karaliau ir įstatymų leidėjau,
ateik mūsų gelbėti, Viešpatie, mūsų Dieve. –
P. Aleliuja.
Lk 1, 39–45 Iš kur man ta garbė,
kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Anomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.
Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko:
„Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“
Tai Viešpaties žodis.