Ts 13, 2–7. 24–25a Angelas apreiškia Samsono gimimą
Skaitinys iš Teisėjų knygos.
Anomis dienomis buvo kažin koks vyras iš Zoros, Dano žmonių giminėje, vardu Manoahas. Jo žmona buvo bevaisė ir nebuvo pagimdžiusi vaikų. Viešpaties angelas pasirodė moteriai ir tarė: „Tikėk manimi! Nors esi bevaisė ir nesi pagimdžiusi vaikų, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Todėl dabar prisižiūrėk! Negerk nei vyno ar svaigaus gėrimo, nei valgyk ką nors nešvaraus, nes, tikėk manimi, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Skustuvas nepalies jo galvos, nes berniukas bus naziras Dievui nuo pat gimimo. Jis pradės vaduoti Izraelį iš filistinų rankos.“
Moteris atėjo pas vyrą ir jam papasakojo: „Dievo vyras buvo atėjęs pas mane. Jo išvaizda buvo tarsi išvaizda Dievo angelo – kelianti nepaprastą baimę. Aš neklausiau, iš kur jis atėjo, ir jis savo vardo man nepasakė. Man jis tarė: ‘Tikėk manimi, tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Negerk nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo ir nevalgyk nieko, kas nešvaru, nes berniukas bus naziras Dievui nuo gimimo lig savo mirties dienos.“
Moteris pagimdė sūnų ir pavadino jį Samsonu. Berniukas užaugo, ir Viešpats jį laimino. Viešpaties dvasia pirmąsyk apėmė jį Dano stovykloje.
Tai Dievo žodis.
Ps 70 (71), 3–4a. 5–6ab.
16–17 (P.: 8ab). P. Mano lūpos skelbia tavo šlovę,
garbina tave per visą dieną.
Būk uola mano prieglobsčiui, *
bokštas stiprusis man išsigelbėt,
nes tu mano uola ir tvirtovė. *
Mano Dieve, išlaisvink mane iš nedorėlio rankų. – P.
Juk tu mano lūkestis, Viešpatie; *
nuo pat jaunystės, Viešpatie, tavimi pasikliauju.
Tau priklausiau dar net negimęs; *
motinos įsčiose tu buvai man globėjas. – P.
Ateisiu šlovindamas didžius Viešpaties Dievo darbus; *
tavo gerumą minėsiu – vien tavo.
Dieve, tu mokei mane nuo jaunystės, *
ir aš iki šiolei skelbiu tavo nuostabiuosius darbus. – P.
P. Aleliuja. – O Jesės kamieno atžala,
tautoms būti ženklu paskirtas,
ateik nedelsdamas mūsų vaduoti. – P. Aleliuja.
Lk 1, 5–25 Arkangelas Gabrielius apreiškia Jono Krikštytojo gimimą
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Luką.
Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbieta, iš Aarono vaikaičių. Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus.
Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir, pagal kunigų paprotį, burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus. Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta.
Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį.
Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą.“
Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna.“
Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią. Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu.“
Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje. Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.
Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo. Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: „Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse.“
Tai Viešpaties žodis.