1 Jn 4, 11–18 Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka
Skaitinys iš šventojo apaštalo Jono
pirmojo laiško.
Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa. Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis mumyse: jis yra davęs mums savo Dvasios.
Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją. Kas išpažįsta, jog Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka. Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame.
Tuo meilė pasiekia mumyse tobulumą, kad mes turime tvirtą pasitikėjimą teismo dieną, nes koks jis yra, tokie ir mes esame šiame pasaulyje. Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli.
Tai Dievo žodis.
Ps 71 (72), 1–2. 10–11.
12–13 (P.: plg. 11) P. Tave, Viešpatie, garbins visos žemės tautos.
Dieve, suteik savo teisingumo karaliui *
ir teisumo – karaliaus sūnui,
kad teistų teisingai tavąją tautą *
ir tavo skriaudžiamuosius teisiai. – P.
Duoklę mokės Taršišo ir Salų karaliai, *
dovanas neš Arabijos ir Šebos valdovai.
Visi karaliai jam pagarbą rodys, *
jam tarnaus visos tautos. – P.
Jis juk beturtį gelbsti, kai jo šaukias, *
ir nuskriaustąjį, kuriam nepadeda niekas.
Vargšais jis rūpinas ir bedaliais, – *
varguolių gyvastį gelbės. – P.
Plg. 1 Tim 3, 16 P. Aleliuja. – Garbė tau, Kristau, paskelbtam pagonims,
garbė tau, Kristau, įtikėtam pasaulyje! –
P. Aleliuja.
Mk 6, 45–52 Matė Jėzų einantį ežero paviršium
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Morkų.
Po to, kai buvo pamaitinti penki tūkstančiai vyrų, Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis.
Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, – nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.
Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo.
Mokiniai dar labiau stebėjosi, nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo užkietėjusi.
Tai Viešpaties žodis.