Apd 4, 1–12 Nėra kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti
Skaitinys iš Apaštalų darbų.
Anomis dienomis, Petrui ir Jonui dar kalbant miniai [po luošio išgydymo], atėjo kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukiejų. Jie labai pyko, kodėl apaštalai moko žmones ir skelbia mirusiųjų prisikėlimą Jėzaus pavyzdžiu. Todėl jie suėmė juos ir įkalino iki kitos dienos, mat jau buvo vakaras. Vis dėlto daug žmonių, išgirdusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų skaičius padidėjo maždaug iki penkių tūkstančių.
Kitą dieną Jeruzalėje susirinko tautos vadovai, seniūnai ir Rašto aiškintojai, taip pat vyriausiasis kunigas Anas, Kajafas, Jonas, Aleksandras ir kiti vyriausiojo kunigo giminės. Pasistatę apaštalus viduryje, jie paklausė: „Kokia galia ar kieno vardu jūs tai padarėte?“
Tada Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, jiems atsakė: „Tautos vadovai ir seniūnai! Jeigu dėl gero darbo ligoniui šiandien mus klausinėjate, kaip jis buvo išgydytas, tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazarėno, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik jo vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas.
Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“
Tai Dievo žodis.
Ps 117 (118), 1–2 ir 4. 22–24.
25–27a (P.: 22) P. Akmuo, kurį statytojai atmetė,
kertiniu akmeniu tapo.
Arba: Aleliuja.
Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras, *
per amžius tveria ištikimoji jo meilė!
Tegul Izraelis byloja: *
„Amžina ištikimoji jo meilė!“
Tesako visi, kas pagarbiai Viešpaties bijo: *
„Amžina ištikimoji jo meilė!“ – P.
Akmuo, kurį statytojai atmetė, *
kertiniu akmeniu tapo.
Taip Viešpaties yra padaryta, – *
mums tai reginys nuostabiausias!
Viešpats šią dieną mums davė, – *
linksminkimės, džiugesį skleiskim! – P.
O Viešpatie meldžiame, mus išgelbėk! *
O Viešpatie, prašome, suteik mums palaimą!
Viešpaties vardu tebus palaimintas, kas įeina! †
Laiminame jus iš Viešpaties Būsto. *
Viešpats yra Dievas, – tai jis mums nušvito. – P.
Sekvencija – pagal norą, p. 235.
Ps 117 (118), 24 P. Aleliuja. – Viešpats šią dieną mums davė, –
linksminkimės, džiugesį skleiskim. –
P. Aleliuja.
Jn 21, 1–14 Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taipogi ir žuvies
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.
Anuo metu Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip.
Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti.“ Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi.“ Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.
Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“
Tie atsakė: „Ne“.
Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.
Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.
Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų.“ Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies.
Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.
Tai Viešpaties žodis.