Iz 58, 1–9a Ar pasninkas, kokį aš mėgstu, ne toks?
Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos.
Viešpats pranašui sako:
„Visa gerkle šauk, nesitausok! Teskardi tavo balsas kaip trimitas! Parodyk manajai tautai jų nedorybę, Jokūbo namams – jų nuodėmes. Tiesa, ieško jie manęs diena dienon, trokšta pažinti manuosius kelius, lyg jie būtų tauta, įvykdžiusi, kas teisu, ir savojo Dievo įsako nesulaužiusi. Jie prašo iš manęs teisumo nuosprendžių ir trokšta, kad Dievas būtų arti jų.
‘Kodėl mes pasninkaujame – ir tu nematai? Kodėl mes darome atgailą – ir tu nepastebi?’
Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo ir engiate visus savo darbininkus! Štai jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, – tvojate kumščiu iš visų jėgų. O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte, idant jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse!
Argi man prie širdies šitoks pasninkas – diena, kai marusis nusižemina? Kai nuleidžia savo galvą kaip nendrė, guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tu tai vadini pasninku, Viešpačiui malonia diena?
Ne! Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems.
Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta. Tavasis teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė palydės iš paskos. Tada šauksies, ir Viešpats atsilieps, kai pagalbos prašysi, jis tars: ‘Aš čia!’“
Tai Dievo žodis.
Ps 50 (51), 3–4. 5–6a. 18–19 (P.: 19b) P. Širdies, sugrudusios ir atgailaujančios,
Dieve, tu neatstumsi.
Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, †
iš savo begalinio gailestingumo *
sunaikink maištingus mano darbus.
Nuplauk ir numazgok mano kaltę, *
nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę! – P.
Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, *
nuolat man prieš akis mano nuodėmė.
Tau, tiktai tau nusidėjau, *
dariau, ką laikai tu piktybe. – P.
Juk džiaugsmą tau teikia ne aukos, – *
deginamosios aukos, jeigu ją atnašaučiau,
tu nepriimtum.
Dievui tikroji auka – tai dvasia sugrudus; †
širdies, sugrudusios ir atgailaujančios, *
Dieve, tu juk neatstumsi. – P.
Plg. Am 5, 14 Ieškokite gero, o ne pikto, kad būtumėte gyvi.
Ir Viešpats bus su jumis.
Mt 9, 14–15 Kai jaunikis bus atskirtas, tada jie pasninkaus
✠ Iš šventosios Evangelijos pagal Matą.
Anuo metu prie Jėzaus priėjo Jono mokiniai ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“
Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus.“
Tai Viešpaties žodis.